Atvirlaiškis Valerijai Čiurlionytei, [1916-06-04], [pakeliui iš Maskvos – į Lipecką].
Ir dar, ir dar tebevažiuoju.
Universitete žerebjevka jau buvusi.
Pas voinską in apžiūrėjimą reikės eit ir stot 7
birželio. Šiandie 4. Rokuojas dar 21/2 liuosų dienų. Kažkaip jaučiu, kad viskas turi [būti] gerai. Mano kupė
važiuoja dar vienas studentas, stojantis karo mokyklon. Visi šneka tik apie karą,
džiaugiasi rusų laimėjimu. Visa tai kažkokį nepaprastai kvailą ūpą sudaro. Et,
jerunda.
Važiuodamas kelyj nusipirkau didelę, didelę puokštę
konvalijų. Visos baltos sidabriniai, žiedai tokie insibujoję. Atsiguliau, uždengiau
akis grakščiais žiedais — ir dūšia klajoja toli toli. Kaip viskas būtų gerai,
kad gyvenimas nebūtų toksai žiaurus ir kad buitis nesityčiotų taip. — —
— Ką šiandie darysiu?
Šiandie subatvakaris, rytoj šventė — —
—
Kaip sutiksiu, kaip švęsiu paskutiniąją pavasario
šventę?..
O kažkaip tik labai neramu, ir labai susinervinęs esu.
Kažkoksai lūkesys — noris tikėti in daug ko gero, noris užmiršti, viską
užmiršti taip noris. Sesute, kodel negaliu beužmiršti žaizdų, kodel taip
žiauriai norisi verkti? Pasimelsk, Sesute, už mane — Tavo meldimos visados
gelbsti.
Buči[uo]ju.
Bolyt[is]
Rašykie.
Archyve skelbiamas turinys gali būti naudojamas tik mokslo ir studijų tikslais. Fotografijų ir rankraščių atvaizdai nenaudotini be institucijų, kuriose jie saugomi, sutikimo. Laiškų kodavimo schemos naudotinos, tik gavus archyvo rengėjų sutikimą.
