Kaip gerai, kaip gerai, kad gavau nuo tavęs tokį laišką. —

Ir vėlei aš jaunas, ir vėlei dainuoju, ir vėlei su gėlėmis!

Tokių nepaprastai gražių laiškų aš ir sapnuot niekuomet nesapnavau… Tik pykstu ant tavęs truputį, kam prižadėjimo nepildai, kam viso, ką parašei, neatsiunti! Juk tu supratimo neturi, kokia pas mane šventė, kai nuo Tavęs laišką gaunu. Nieko, nieko nebuvo, nė vienas balsas širdies nelietė, nė viena skunda sielon neatplaukė — ir šit va pasklido Sesulės toks bedugnis, toks amžinas balsas!

Be galo norisi ir tau parašyti daug daug, bet fiziškai negaliu — pas mus baldo kambarį, lipdo, triukšmą kelia — didelis remontas, taip kad nėra kertelės kur prisiglausti. Šit dabar atėjau in „Aušr[inės]“ red[akcijos] posėdį per anksti, tat gavęs valandikę ir siunčiu tau išsiilgusį žvilgesį…

Nežinau, kaip dėkoti tau už laišką. Juk tai aš atgimiau, aš vėlei žmogumi pasijutau, aš vėlei dainą ir pasaką juntu! Gera tu, Sesute, gera, be galo, be galo gera, gera…

Šiandie aš jau pastojau in Komitetą tarnauti1Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti „Lietuvos ūkio ir trobesių atitaisymo sekcija“, kur BS rinko žodžius terminų žodynui.. Dirbsiu 5 val[andas], rinksiu žodžius — lietuvių terminologijai. Gausiu 80 rub[lių]. Taip kad piningų man bus pilnai. Šiandie galutinai gavau atsaką iš universiteto, kad apie užrubežį ir svajot nėr ko.

Pradėsiu rūpinties apie kėlimos in Maskvą žiemai. Gerai, kad kvotimą išlaikiau. Iš Petrapilio gydyties važiuot irgi niekur negaliu — pasitaisysiu, tuoj kariaut paims, o kariaut aš neturiu jokio noro.

Viskas bus gerai, jei tik tu tokiuos laiškus rašysi kaip šisai, kur šiandie gavau. Knygų tau dabar nesiųsiu, kai nuvyksi Kaukazan, — tai tada, o tai ko gero gali dar nesuspėti.

Nupirkau ir dar vieną, tik nesakysiu kokią — bijau tik, kad tu nebūtum jos skaičiusi. Kuo greičiausiai atrašyk savo adresą nuo Kaukazo. Dabar in Voronežą tau daugiau laiškų nebesiųsiu — vis tiek nesuspės jau.

Sudieu. Žydėk ir žaliuok.