Laiškas Valerijai Čiurlionytei, 1917-05-13, [iš Sočio – į Voronežą].
Jei tau kada bus sopa, labai sopa, kad Tau norėsis
susiimti krūtinę ir rėkti, tai Tu pažvelk savo dūšios akysna ir tarki:
— Dūšia, Dūšia, aš myliu Tave, aš džiaugiuos
tavimi.
Ir jei Tau paliks dar skaudžiau, ir norėsis numoti ranka
in viską ir bėgti ir nuo visų, ir nuo savęs, tai tu pažvelkie savo dūšios akysna ir
tarkie:
— Dūšia, Dūšia, aš myliu Tave: Tu esi
atpirkimas.
Ir jei Tau paliks dar skaudžiau, ir Tu nebenorėsi nei
bėgti, nei rėkti, nei tylėti, ir akys tavos bus drumstos ir grims beprasmiai tolybėj,
Tu pažvelkie savo Dūšios akysna ir tarkie:
— Dūšia, Dūšia, aš tave myliu ir džiaugiuos
tavimi: tu esi žvilgesys…
Aš gulėjau užsimiršęs, u[ž]merkęs blakstienas ir
susigūžęs, lietus šaltais lašais beldė į stiklą — ir taip šnekėjo man manasai
sapnas.
Gerai, kad sapnas gyvena.
Gerai gal kartais, kad ir skauda, kad noris susikaupti,
susigniaužti, sukietėti.
Sukaupi tuomet savyje godas ir mintis, galvoji tik apie
savo sopulį, dantis sukandi ir tampi akmeniu…
Skauda… Skauda…
Ar nėra tasai begalinis skaudėjimas, begalinis
griaužimasis — žvelgimas savin?..
O žvelgimas savin — ar nėra žvelgimas
bedugnėn?..
Ir mes žvelgdami bedugnėn mylime sopulį: galva svaigsta
ir raibsta ir akys tolybėj skęsta…
— A! Sapnas! Sveikas, sveikas! Senai tavęs
laukiau.
Žiūrėdamas bedugnėn aš mačiau toli toli didelę didelę
juodumą, ir tojoj juodumoj mažučiai žibučiai žibėjo…
Pasakyk, mielas mano svety, ar tai žvaigždės buvo?..
Prasijuokė svečias mano:
— Ar tu toks aklas, ar tu manęs nepažįsti?..
— nusijuokė.
— Ha, Svety, — atsakiau, — žiaurus
tu esi, bet aš tave myliu!
— Ha! — nusišypsojo —
Aš nežinau, bet sapnas — turbūt gyvenimo prasmė.
Dabar pavasaris, gegužis. Gėlės, lakštingalės, saulė. Aš
išeinu pas mares — vilnys šlama, vilnys dainuoja, akmenys girgžda. Ar tai nėra
ūkana? Ar tai nėra tolybė? Ar tai nėra sapnas?
O kartais man rodos: yra kažkokia didelė keista Esybė,
galinga ir graži.
Rymo jinai ir sapnuoja — ir jos sapno vingių
vingis — tai mes, tai mūsų širdgėla ir džiaugsmas.
Пыль столбом взлетает
В воздухe вдали —
Пeший или конный —
Не видать в пыли…
Вижу, кто‑то скачет
На лихом канe…
Друг мой, друг далекий
Вспомни обо мнe…1
Originalus eilėraščio tekstas:
(žr. in: А. А. Фет,
Сочинения в двух томах, т. 1:
Стихотворения, поэмы, переводы, Москва: Художественная литература, 1982, ст. 211).
Feto eilėraščio „[Debesiu banguoja]“ vertimas:
(žr. in: Afanasijus Fetas,
Poezija, iš rusų kalbos vertė Jonas Strielkūnas, Vilnius: Vaga, 1984, p. 25).
Dainuoja Fetas2 Afanasijus Fetas
(1820–1892), rusų literatūros klasikas, poetas, vertėjas.. Myliu aš
jį.
Drauge mano miela —
Be tavęs mirsiu — — —3
Sako, didelių veikalų idėjos tvylo pasauly, bet aš to
nežinau.
Bet kai aš pažiūriu vakare in dangų, in saulėleidą
— man rodos, kad tu mini mane…
Ar skauda, Sesule, ar skauda?
Aš žinau, kai skauda, tu tyli, tu žemėn žiūri, tu ir
akių nepakeli, tu ir sauloleidon nepažvelgi — — —
Bet kai skauda — imk ir pažvelk in dangų, o taip,
pažvelk, — gal atsiminsi, gal atsiminsi…
Aš dažnai žvelgiu in dangų.
Aš kito darbo ir neturiu, kaip tik žiūrėti in dangų…
O kai aš žiūriu in dangų — aš atsimenu tave:
Tu dangų myli!
Tu myli skardų dangų: su trimitais, su dainomis.
Tu myli dangaus šventę.
Kai skauda, Sesule, pažvelk in dangų…
Rodos man, kad aš pavasario dainuoti nemoku.
Nežinau. O gal jo nedainuoju ir del to, kad jam mano
dainos visai nereikalingos.
Geriau norėti būti kaip jis.
Jis pilnas paslapčių. Jis pilnas sapnų. Jis pilnas
skaistybės. Jis pilnas ugnies.
Vakaras. Eini gatve. Kvepia radastos, kvepia gėlės,
lakštingalės gieda. O po kojų — žiburėliai. Medžiuose — žiburėliai. Ir
ore tyliai tyliai skraido‑slanko žiburėliai.
Kaip nenorėti būti kaip jis?
Gegužio šešėliai, gegužio sutemos šmėklos dainas
dainuoja…
Tu nepyk, kad aš tau niekus rašau. Po 10 dienų lietaus
pirmą kartą saulė kaitina. Rytą lietus lyja — buvau parašęs tau liūdną laišką,
bet dabar saulė, tai kur aš tokiuos laiškus siųsiu.
Aš noriu tau pasakyti, kad tu pajaustum, kas tai yra po
10 dienų lietaus gaisri gaisriausia Saulė!
Ar tu žinai, ką tai reiškia?
O reiškia tai, kad kai atsistoji ant balkono ir
pasižiūri sodan — in kiparisus, bananus ir palmas — tai norisi šokt
žemėn ir volioties —
Bet tu atleisk man.
O pas mane atskrenda visokių visokiausių paukštukų,
kokių tik yra. Myli jie mane — —
Ar tu žinai, kas tai yra tylėti?
Aš nežinau. Juo daugiau aš tyliu, juo tylėjimas man
daros keistesnis ir nesuprantamesnis. Galvoji, galvoji, galvoji, o įspūdis visuomet
vienas: visuomet rodos, kad kažkur tai plauki.
Kažkoks okeanas, kažkokia nežinoma neži[no]ma valtis.
Baisu. Dabar pavasaris. Gegužis. Ir aš taip toli nuo
tavęs. Ir kai taip laukiu tavęs, taip laukiu tavęs — tu neateisi, tu neateisi…
Ir kai godoju, ir kai sapnus audžiu, ar tu girdi mane, Sesute, ar tu girdi, ar tu
žinai, kaip aš tavęs laukiu?..
Niekuomet aš nebuvau taip toli nuo Tavęs, niekuomet aš
dar nebuvau taip pamestas visų ir apleistas, niekuomet aš dar tiek daug netylėjau,
niekuomet aš dar tiek daug apie Tave nesvajojau. Ką aš daugiau darysiu, ką aš daugiau
svajosiu!
Ilgai stoviu vakare per lietų, būdavo, prie marių.
Žiūriu in tolumą. Ir rodos man, kad aš esu kokiame tai verpete, kur nė pra[d]žios, nė
galo, nė dugno, nė išėjimo, ir laukiu, ir laukiu Tavęs! Sesute, ar tu girdi mane? Ar
tu jauti, ko aš vakarais kartais ilgai ilgai verkiu, ar tu žinai, ar tu jauti,
Sesute?
Kada aš nuo tavęs laišką gausiu? Sako, iš Maskvos
laiškas mėnesį eina. Kas bus, kas bus? Ir ar tu taip nuo manęs irgi negauni?
Aš tau kasdien rašau. Gal ir tu man rašai, bet kaip man
dabar žinoti, kaip tu dabar gyveni, kas dabar su tavimi?
Tu atleisk man, Sesute, kad aš toks išglebęs ir darau,
kaip mažas vaikas, bet ką aš padarysiu.
Nemoku aš gyventi, ir gėda dažnai būna už visą save, už
visus savo žengsnius, bet ką aš padarysiu…
O verkti dažnai, labai dažnai norisi. Tuomet aš
meldžiuos už tave.
Kai pas mane išeina liūdnas laiškas, man daros labai
nesmagu. Man taip nesinorėtų, kad su mano laišku tavin ateitų liūdnumas naujas, man
taip norėtųs, kad nebūtų skausmų, kad su kiekvienu laišku ateitų naujas džiaugsmas…
Sesute! Neužmiršk manęs!
Toli tu dabar, labai toli nuo manęs, bet man rodos, bet
man jaučias, kad tu del manęs esi sesuo ir motutė, ir visas pasaulis ir kad tu su
manimi kartu esi… Rodos man, kad aš girdžiu tavo alsavimą, kad aš jaučiu tavo
žvilgesį, tavo ranką…
Aš jaučiu, kad tu esi su manim…
Sesute mano, numylėta mano, išsvajota mano, Sesute,
Sesute!
Būk kaip rytmečio Saulė, būk gera.
Bučiuoju tave visą, visą.
Te Dievas tave laimina —
Tavo Bolytis
13-V-17
Originalus eilėraščio tekstas:
(žr. in: А. А. Фет,
Сочинения в двух томах, т. 1:
Стихотворения, поэмы, переводы, Москва: Художественная литература, 1982, ст. 211).
Feto eilėraščio „[Debesiu banguoja]“ vertimas:
(žr. in: Afanasijus Fetas,
Poezija, iš rusų kalbos vertė Jonas Strielkūnas, Vilnius: Vaga, 1984, p. 25).
Archyve skelbiamas turinys gali būti naudojamas tik mokslo ir studijų tikslais. Fotografijų ir rankraščių atvaizdai nenaudotini be institucijų, kuriose jie saugomi, sutikimo. Laiškų kodavimo schemos naudotinos, tik gavus archyvo rengėjų sutikimą.
