Gavau tavo laišką. Vaje, vaje! Kodel jis toks baisus,
kodel toks liūdnas?.. Sesute, kam tu taip galvoji? Aš tave taip gerbiu ir tu apie
save taip rašydama tik mane begaliniai užgauni. Kiekvienoj eilutėj vien ir tekartoji
„aš kvaila, aš bjauri“… Pfui, kaip tau ne gėda iš tikrųjų taip manyti! Turi man
prižadėt, kad niekuomet, niekuomet taip nemanysi! Jei tu taip galvosi, aš išradinėsiu
galimus ir negalimus dalykus, tai kas beliks galop? Kaip tada iš tikrųjų [be]gyvent?
Aš tikras esu, pavyzdžiui, kad dvasiniai tu už mane kur kas aukščiau stovi. Bet kam
nuolatos galvot apie savo ydas? Taip gyvent negalima. Kam slankiot po žemę, kad mes
galim aukštai, aukštai skrajot! Kam tenkinties apuoka[i]s, jei mes galim, kad sakalai
prie mūsų kojų lenktųsi! „Broluži, nemylėk tu manęs ir atsisuk nuo manęs, nes nebus
tai žmogus.“ — Sesute! Tik pagalvok, ką tu sakai! Ar tai gerai? Kas gi tau
pasidarė, Sesut, kas gi tave taip slegia, taip kankina, kad tokios mintys tau
vaidenas?.. Kodel tau taip negerai?.. Kodel Tau taip baisu?.. Sesute! Ką gi padarysi,
kad taip žiauriai elgiasi su žmogumi pasaulis, bet ar galima del to prieš jį galvą
lenkti? Skaudu būna žmogui, beprotiškai, nežmoniškai, bet tasai skausmas, tasai
milžiniškasai ilgėjimos turi gimdyti ir milžiniškas jėgas, milžinišką valią! Dabar
va, pavyzdžiui, su mano kareivija. Kova del mudv[i]ejų buvybės. Kova kaip nelygi,
kaip nenuosekli, bet aš nenoriu jos pralaimėti ir ant savo pastatysiu —
nepralaimėsiu. Kaip tai[p] galima apsil[e]ist? Savyje žmogui be galo būna sunku, bet
santykiuose su aplinkybėmis jis turi būt plienas ir galas! Supranti, sesut, —
turi būt plienas! Sesute! Juk tu man prižadėjai siųsti viską, ką tik neparašysi, tat
kodel savo prižadėjimo nepildai?.. Jei pildytai — man kur kas, kur kas
lengviau būtų grumties ir skaldyt visa, kas trupa. — Žinai, prisirinkau
drąsos. Turėsiu ištraukt du dančiu. Skauda bjaurybės. Paskui turiu padaryt labai
nemalonų vizitą — vizitą pas Gruodytę1