Nežinau, kas čia pasidarė, kad per tiek laiškų nieku
būdu negalime susiprasti.
Statymas skaitliukų pas mane1 Balys Sruoga
(1896–1947) – Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto
dėstytojas; nuo 1932 m. – profesorius. Sklypo Kaune, Žaliakalnyje, Ramiojoje
gatvėje Nr. 9B, savininkas. kad pigiau būtų tau3
1) Skaitliukas (bendras visų trijų) mano namuose: aš prisijungiu prie magistralės savo
lėšomis – tai bus 20–30 metrų; nuo manęs – mūsų pravažiavimu eina vamzdžiai į Dabušio
sklypą – namus; iš Dabušio namų vamzdžių linija eina į tavo sklypą (iš Dabušio namų į
tavo sklypą bus 3 ar 4 metrai, – kainuos 12–16 litų!), iš tavo sklypo –
Skaitliukas užima labai nedaug vietos, kodėl Penčyla
nesutinka jo priimti, aš nesuprantu. Jokio argumento nepasako, – durnius ir galas.
Lojojau ir aš jį, lojojo ir Mikšys… Dabar numatoma dar priemonių jį paspausti ir
pagąsdinti. Gal ir pavyks. Aš pats su tuo durniu daugiau nebegaliu kalbėti, – reikalą
į savo rankas paėmė Mikšys.
Jeigu su Penčyla susikalbėti (žinoma, jau raštu!)
nepavyktų ir mano namų laukti nenorėtumėt, gali būti dar vienas variantas. Tarp
Dabušio ir Baranausko gatvės statosi namus Dovydėnas7
P. Bronė sakė, pinigus jau gavusi, bet aš prašiau tų [2r] //
[2v] // pinigų dar nemokėti, – jų nemokėjimas yra
priemonė Penčylai spausti. Kadangi Mikšys yra inžinierius ir visi čia dėstomieji
dalykai yra jo projektai, ir kadangi jis yra už mane daug ramesnis ir kantresnis
žmogus, tai aš prašiau, kad jis toliau vestų visas derybas. Mikšys kovodamas dėl
savęs tuo pačiu kovoja ir dėl tavęs, ir, atbulai, kovodamas dėl tavęs kovoja ir dėl
savęs, – nes jūsų abiejų interesai yra bendri. Žinoma, visus reikalingus
pasižadėjimus iš Dabušio ar Penčylos jis paims raštu.
Man atrodo, kad tu manimi nepasitiki, mažiausia, mano
praktiškais žygiais. Tai aš prašiau, kad Mikšys užeitų pas p. Bronę8
Tu galėtum sakyti, kad tavo reikalais nesirūpinama,
jeigu tau būtų siūloma: magistralė privedama prie tavo pravažiavimo, o toliau – pats
žinokis, mokėk už prisijungimą 1 200 Lt, ir grynais mokėk, – tai jau nebe avansas už
vandenį! Bet to gi tau niekas nesiūlo! Kodėl tau susidarė įspūdis, kad tave norima
apeiti, – išvilioti 300 litų avanso už vandenį ir tavo naudai nieko nedaryti ir tokiu
būdu tave išnaudoti, – aš visiškai nesuprantu. Toks įspūdis galėjo susidaryti tiktai
todėl, kad tu manimi nepasitiki, todėl aš ir rašiau, kad tavo akyse pasilieku žuliku.
Kad šio nepasitikėjimo būtų išvengta, aš ir prašiau, kad
Mikšys užeitų pas p. Bronę, ką aš padarysiu, kad kiekvieną mano laišką vis blogiau ir
blogiau supranti! Aš nesu tikras, kad Tu ir šio laiško blogai nesuprasi. Ir visiškai
nežinau, ar tau jau išaiškinau padėtį, ar vis dar ne, nes ir iš paskutinio tavo
laiško matyti, kad padėtį tu vis dar vaizduojies ne taip, kaip ji iš tikrųjų yra.