2 Man labai nesmagu, kad toks nesusipratimas išėjo AnioloAniolas Sruoga (1890–1936) – vyresnysis Balio Sruogos brolis, ūkininkas Baibokuose, po tėvo Pranciškaus Sruogos mirties 1931 m. Baibokų ūkio paveldėtojas, tvarkytojas. kvietimo reikalu. 3 AšBalys Sruoga (1896–1947) – Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojas (dėstė rusų literatūrą, pasaulinio teatro istoriją, vadovavo slavistikos ir teatro seminarams, įsteigė akademinę dramos studiją); nuo 1932 m. – profesorius. jokiu būdu nemaniau apie TaveJuozapas Sruoga (1886–1957) – vyriausias Balio Sruogos brolis. Teisininkas, diplomatas, Užsienio reikalų ministerijos tarnautojas, 1934–1940 m. Lietuvos konsulas Tilžėje. nieko panašaus, – kaip Tu savo išvadose 4 prieiniNeišliko Juozapo Sruogos laiškas, į kurį atsakydamas reaguoja Balys Sruoga. Juozapas Sruoga norėjo Velykoms pakviesti brolį Aniolą Sruogą su žmona Salomėja Balčiūnaitė-Sruogienė į Kauną iš Baibokų. Anksčiau Balys Sruoga rašė, kodėl šis sumanymas jam netinka dėl keleto priežasčių: rašytojas planavo Velykų atostogas praleisti Alytaus sanatorijoje; negalėjo sau leisti neplanuotų išlaidų dėl negrąžintos skolos už įsigytą sklypą; neturėjo laisvo laiko; baiminosi džiova sergančiam broliui užleisti butą Profesorių name Kaune: „Man daugiau rūpesčio sudaro antras tavo sumanymas, – atkviesti Aniolą su žmona. Savaime suprantama, prie atkvietimo finansavimo ir aš turėsiu prisidėti, o šiuo metu tokia nenumatyta pozicija, kai dar neužsimokėjau už sklypą, man nėra labai maloni. Na, tiek, gausiu kur kredito. Svarbesnė antroji sumanymo pusė. Su mano sveikata tiek netvarka, kad aš žūtbūt Velykom norėjau pasilsėt – nuvažiuot kur į Sanatoriją. Jei atvažiuos Aniolas – vargu ar aš galiu išvažiuoti? Gi atsisakyti nuo Velykų poilsio man būtų labai sunku dabar. Ta pati padėtis ir pas Kazimierą. Juk atvažiavus Aniolui – reikia sudaryti programą, reikia rūpintis jį „užimti“, o tai reiškia: kol jis bus – reikia jam atiduoti visą laiką. Tavo samprotavimas: Tu jį kvieti ir apgyvendinsi viešbuty – nėra visai tvarkoj. Kai aš ir Kazimieras turime butus – apgyvendinti viešbuty – būtų Aniolui įžeidimas. Dar didesnis įžeidimas būtų: jeigu aš išvažiuočiau į sanatoriją, mano butas būtų tuščias, o Aniolas gyventų viešbuty! Kas išeitų: vienas brolis kviečia, finansuoja kelionę, o kitas – išvažiuoja ir net į butą neįsileidžia! Rezultate Aniolas tiktai įsiustų ant manęs! Dabar – atiduoti jam butą (jei išvažiuočiau, ar ne), – vėl nežinau, kokioj formoj jo sveikata. Tikrų žinių neturiu. Turbūt, jam išvažiavus reikėtų daryti dezinfekcija, – trijų dienų malonumas. Atvirai pasakius, to aš kiek prisibijočiau. Stačiai nežinau, kaip pasielgti. Kai tu Aniolą kvieti, man išvažiuoti neišpuola. Bet ir pasilikus, – kaip pasielgti? Kaip išaiškinti padėtį Aniolui? Tu prieš jį būsi visiškai tvarkoj, bet kaip daryti mums su Kazimieru? Suprasčiau dar, kad Aniolas važiuotų su gydytojais pasitarti. Betgi šventėm – kitas reikalas. O jo žmonos atvažiavimas ir dar šventėm – nelabai tedžiugina. Jei Tavo sumanymas bus realizuotas, tai kitos išeities nebus, kaip tik aš turėsiu atsisakyti atostogų, pasilikt Kaune ir užleisti savo butą. Jeigu jau kviesti, tai reikia gi ir priėmimą žmoniškai organizuoti, ir sudaryti programa, ir atitinkamomis dovanomis pasirūpinti. Žinai gi Baibokų psichologiją, ir su ja nesiskaityti negalima. Man būtų labai nesmagu, jei Aniolas ras pagrindo mane pravardžiuoti“ (Balio Sruogos laiškas Juozapui Sruogai, iš Kauno – į Tilžę, 1936-03-24, [rankraštis], in: LLTI BR, f. 53, b. 281, l. 1r, 2r).. Aš samprotavau visiškai paprastai. Tu Aniolą kvieti ne dėl savo 5 malonumo, bet jausdamas tam tikrą pareigą. Bet gi Betgi pareiga – visų mūsų 6' yra vienoda. Man atrod o ė savaime suprantama, kad prie finansavi- 7 mo ir aš turiu prisidėti. Kodėl Tu vienas turėtum pakelti išlaidas? 8 Į tą reikalą aš galiu žiūrėti tiktai kaip į pareigą. Gal ir labai negerai 9 tai, bet kad kitaip aš negaliu, – Aniolo atžvilgiu jokiuų ypatingų šiltesnių 10 sentimentų aš neturiu. Ir sunku man jie turėti, – perdaug per daug skaudžiai 11 aš tebejaučiu jo skandalingas pastangas, kai jis rūpinosi, kad mes visi 12 tėvynėje tik tai tiktai nepageidaujamo svečio teisiuų teturėtumėmBalys Sruoga prisimena mirusio tėvo Pranciškaus Sruogos sudaryto ir 1928-05-06 pasirašyto testamento dėl Baibokų ūkio paveldėjimo aplinkybes, atmosferą tėviškėje, brolio Aniolo požiūrį į brolius, kuriuos nepagrįstai laikė konkurentais, nuteikinėjo tėvą prieš juos. Testamentas sudarytas ne iš karto, buvo keli jo variantai: „Tėvas nusprendė ūkį palikti Aniolui, kitiems keturiems užteks mokslo. Juozas atvažiavęs įkalbinėjo tėvą keisti testamentą. Norėjo, kad jam ir kitiems broliams užrašytų žemės. Tada tėvas pasakęs: „Jeigu jau jūs, mokyti, liksite ubagai, tai paskirsiu už vieškelio penkiolika hektarų. Parvažiuokite ir gyvenkite, kad badu mieste nenumirtumėt“. Aniolas skundėsi tėvui, kad brolius leido į mokslus, jiems vežė geriausią maistą, pirko geriausius drabužius, o pats kartais batų neturėdavęs, nors visą laiką sunkiai dirbęs, vadavęs tėvą. Tėvas nenuskriaudė Aniolo. Girdi, Juozas atvažiavo ir išvažiuos. Tegul šneka, kad nori. Nereikia to imti į galvą“ (Salomėja Balčiūnaitė-Sruogienė-Kaziliūnienė, „Balio Sruogos gimtinė Baibokuose“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 14). Tėvas, paveiktas Aniolo, ne iš karto testamentą sudarė taip, kad jis būtų visiems broliams priimtinas. Tik paskutiniame testamento variante atsirado punktas apie Aniolo broliams skiriamą žemės sklypą Baibokuose ir susitarimas dėl to, kad Baibokų ūkis be visų brolių pritarimo negali būti parduotas ar padovanotas: „Na, tai pagaliau jau viskas baigta – testamentas parašyta ir pas kleboną padėta. Šiokių tokių kompromisų turėjo būti daroma, ir jie padaryta. Šiuo tarpu apsiėjome visai be jokių barnių, nors prieš mūsų atvažiavimą (kaip jau žinai iš Klingos rašyto laiško) būta labai smarkaus ūpo. Aniolas ir šį kartą labai nenorėjo nusileisti del teisės parduoti ir dovanoti. Buvo visokios argumentacijos iš vienos ir kitos pusės. Atrodė, kad čia nebebus galima susitarti, – Aniolas iš pasitarimų – iš seklyčios išėjo, tačiau po kelių minučių grįžo su tatušiu, ir sugrįžęs pareiškė: kadangi tatušis norįs, kad iš namų Baibokuose Sruogų giminė neišeitų, tai Aniolas šiuo punktu nusileidžia, reiškia, sutinka, kad būtų įrašytas punktas, kuriuo be visų brolių susitarimo negalima nei parduoti, nei dovanoti. Bet Aniolas drauge prašė, kad nebūtų rašomi punktai apie paskolą ir išnuomavimą. Kadangi Aniolas pirmuoju principiniu punktu nusileido, tai del šių pastarųjų jau teko ir ieškot kompromisinės formulos. Tokia formula rasta, – jos esmė tokia: punktas apie tai, kad žemė ir namai negali būti parduota ir dovanota, – šis punktas turi būti šventai pildomas, – jis negali būti apeitas praskolinimo, nuomos ar kitokiais būdais. Prie šio punkto dar pridėta pastaba: šis punktas neliečia normališkų paskolų bei išnuomavimų ūkio bei Aniolo asmeniško gyvenimo tvarkymui. Šis punktas, kaip matai, turi kai kurių neaiškumų formulavime, – neaiškumai neišvengiami kiekvienoj kompromisinėj formuloj. Tačiau tiems neaiškumams aiškinti „dvasią“ nustato paragrafas, draudžianti[s] parduoti, dovanoti ir „apeiti“, ir paskolų bei išnuomavimų „normališkumas“. Atrodo, kad šis formulavimas netoli tenueina nuo to projekto, po kuriuo ir tu esi pasirašęs, kad sutinki. Atrodo, kad šitoks formulavimas Aniolui turi daugiau ne praktiškos, bet psichologiškos reikšmės. Šitoks kompromisas buvo neišvengiamas, nes svarbu buvo baigti reikalą geruoju, – įvesti gyvenimą Baibokuose į normalines taikias vėžes. Tokio testamento, su kuriuo mes nebūtumėm sutikę, tatušis nebūtų pasirašęs; bet jeigu jis būtų pasirašęs tokį, kuris Aniolui pasirodytų nepriimtinas, tai vis tiek gyvenimo namie nebūtų buvę, – barnės ir ašaros nebūtų pasiliovusios. Gal Tau šitoji formula atrodys smarkiai kritikuotina, bet įsivaizduok, kad Tu būtum nuvažiavęs – ar būtum daugiau pasiekęs? Mes padarėm, ką galėjom, ir mums neatrodo, kad būtumėm blogai padarę. Visi kiti punktai pasiliko tie patys, po kuriais tu pasirašei“ (Balio Sruogos laiškas Juozapui Sruogai, iš Kauno – į Berlyną, 1928-05-09, [rankraštis], in: LLTI BR, f. 53, b. 262, l. 1r, 2r).. Tuomet 13' mus visus trakta d v o kaip savo didžiausius neprietelius, apie bro- 14 liškumą jokios minties nenorėjo turėti, nenorėjo nė pagalvot, kad 15 reikėtų pasigailėti bent MotutėsAgota Lomanaitė-Sruogienė (1867–1930) – Balio Sruogos motina, sūnų vadinta „vis švelniai, gražiai – matute, matušėle“ (Apolonija Lomanaitė-Stelemekienės, „[Atsiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 22). sveikatos ir ašarų… Teisybė, tai buvo 16 jau seniai, bet man dar ir šiandie visas tas košmaras tebėra 17' gyvas, – man ir šiandie šiu p r pas tebeima visa tai prisimenant. 18 Niekas gi iš mūsų niekuomet jokių pretenzijų į Baibokus nereiškė, 19 niekam iš mūsų niekuomet ir į galvą neateidavo Baibokus 20 dalyti ar kuriuo būdu Aniolą skriausti… Bet jis niekuomet 21 mūsų nenorėjo nei klausyti, nei suprasti, – laikė priešais, o ne 22 broliais! Net ir dėl to man nebūtų taip skaudu, – kiek skaudu 23 tieji laukiniai skandalai, tieji beprotiški košmarai, kurius jis 24 sukeldavo ir priversdavo kentėti galas žino dėl ko!

25 Žinoma, visa tai buvo seniai, visa tai metas būtų užmiršti. 26 Bet gi Betgi joks įvykis, joks pergyvenimas nepraeina nepalikęs 27 žmogaus dvasioje tų ar kitų pėdsakų. Vienam – lengvesni pėd- 28 sakai, kitam – itin sunkūs. Galimas daiktas, mano atvėju 29' dar nepraėjo reikiamas metų skaičius, p k ad paliktieji pė s d sakai 30 išdiltų, gal ilgainiui – ir tai išsilygins. Bet reikia tam dar laiko. 31' Nie Ka rtumas pasiliko ne todėl, kad mum atimta teisės į tėvynę, – 32 aš gi niekuomet nieku būdu nenorėjau jokių teisių ir turėti, – bet 33' pasiliko nuo to būdo, to pro s c eso, kuriuo visa tai buvo daroma. 34' To niekuomet niek ados am nesakiau ir dabar tau nebūčiau 35 rašęs, jei tu nebūtum padaręs tokių man nemalonių išvadų.

36 Gal tikrai, tai labai negerai, bet kol kas man dar labai 37' sunku žiūrėti į mūsų santykius su Aniolu kitaip, negu į [1r] //