1r 1 Mielas Juozapai,

2 Nerašiau TauJuozapas Sruoga (1886–1957) – vyriausias Balio Sruogos brolis. Teisininkas, diplomatas, Užsienio reikalų ministerijos tarnautojas. 1934–1940 m. Lietuvos konsulas Tilžėje. , kol pasimatysiu su AdolpuAdolfas Sruoga (1887–1941) – Pašto valdybos direktorius, 1935 m. teistas dėl korupcijos aferos: pašto ženklų padirbinėjimo, neteisėto prekiavimo jais, pasisavinant už juos gautus pinigus., nes nieko pats nežinojauJuozapas Sruoga prieš keletą dienų buvo parašęs laišką broliui Baliui Sruogai: „Mielas Boleslavai, Adolpo byloj teismo sprendimą užgirdau per radio. Jeigu nei tau, nei Kazimierui nieko neparašiau, tai nereiškia, kad aš visai nesiįdomuoju tuo reikalu. Neparašiau del to, kad sunku sugaudyti mintis: ką rašyti, ką manyti, ką daryti?!… Prasikaltimas yra pasibjaurėtinas ir skandalingai gėdingas. Turbūt maža žmonių Lietuvoj, kurie nebūtų ko nors girdėję apie tą bylą iš laikraščių ar per radio ir nebūtų pasipiktinę. Bylos eigą sekiau iš visų čia gaunamų laikraščių, bet visgi kai kurių bylos aplinkybių nesuprantu. Jeigu tiesa, kad Adolpas ir paskutiniame žodyje kaltu neprisipažino, tai turėjo gi jis pats patikimai – logingai (nors ir be liudininkų) išaiškinti, kaipgi galėjo įvykti tos malversacijos. Jeigu net tokio paaiškinimo jis negali ar negalėjo patiekti, tai kokia gi prasmė leisti pinigus advokatui, mulkinti ir erzinti teismą bei visuomenę? Juog tuomet daug protingiau prisipažinti, kame yra kaltas, ir pareiškus apgailestavimą prašyti malonės. – Visgi gailu, kad mes nepasirūpinom iš anksto kaltinamojo akto! Aš buvau Adolpui apie tai užsiminęs, bet jis taip nukalbėjo, kad būk vien tik nepamatuoti niekai surašyti! Klausimas, ar verta leisti pinigus advokatui samdyti, kad teismo sprendimas kasuoti? Ar ne geriau, sulaukus antros bylos užbaigimo, paduoti malonės prašymą. Žinoma, iš laikraščių sunku gauti tikrą įspūdį. – Ar buvai tu teisme? Ar buvo Kazimieras? Ar buvo Tatjana su vaikais? Ar mateisi su Adolpu po teismo? Ar nebuvai suėjęs su Tatjana? Ką ji mano? Ką darys? Kad Lietuvos viešoji nuomonė yra piktai įerzinta Adolpo byla, tai matyti iš reportažų „Lietuvos žiniose“ ir net „Liet. aide“. – Kartais atrodo, kad ten yra ir asmeniškos neapykantos! Juog galima atskirti rimtą pasmerkimą ir pasibjaurėjimą šlykščiais darbais, nuo kokio tai pikto pasigėrėjimo! Einant rusų įstatymais seniau, būdavo, kad už įvairius prasižengimus priteistos bausmės nebūdavo sudedamos (t. y. metų ar mėnesių skaičiai), bet nuteistasis turėdavo atlikti bausmę už smarkiausįjį nusikaltimą. Taigi man truputį nesuprantama, kodel Adolpo byloj galutina pabauda yra ne 8 metai, o 15. – Baisu pagalvoti ir sunku įsivaizduoti. Bet Adolpas ne mažas vaikas! Žinojo, ką darė; turėjo numatyti ir evantuales pasėkas savo pasielgimo. – Paprastai teismas veik niekuomet neskiria prokuroro reikalaujamos pabaudos! Čia irgi padaryta Adolpui išimtis! Žinoma, nieko kito nelieka, kaip skaitytis su įvykusia tikrenybe. – Daug baisiau pamatyti, kad jis būtų nekaltai taip smarkiai nubaustas ir neturėtų galimybės įrodyti savo nekaltybę. – Kaip ten nebūtų, man atrodo, kad mūsų, kaipo brolių, rūpesnis turi būt Adolpui visgi kuo galime ir kaip galime padėti, nes juog ir Vyriausybė, ir visa, galima sakyti, Lietuvos visuomenė jį jau pasmerkė ir nubaudė. Jeigu mes nepadėsime – tai kas gi bepadės? Juog jis visgi dar gyvas žmogus ir, nežiūrint į jo pasibjaurėtiną nusižengimą, – jis gali suprasti – padaryta begalinė kvailystė – ir gali pasitaisyti. Asmeniškai Adolpui, tiesa, gal ir nedaug galima padėti. Čia jau automatiniai veikia nepermaldaujami įstatymų nustatai. Sunkiųjų darbų kalėjimas – juog tai einant senais rusų įstatymais „katorga“. – Kiek atsimenu, nubaustieji katorgon nustodavo visų teisių: jų žmonos galėdavo skirtis. Ar tie nuostatai dabar nepakeisti? Kai mane buvo nuteisę ištremti į Sibirą, aš tuomet buvau gerai susipažinęs ir su katorgininkų padėtimi. Man labai norėtųsi gauti nuostatus dabar veikiančiųjų įstatymų del nuteistųjų sunkiųjų darbų kalėjiman. Kur jie laikomi? Kaune ar kur kitur? Koks jų gyvenimo režimas? Kokį darbą jie privalo dirbti? Ar galima jiems parduoti iš laisvės maistą – ar pinigais ir kiek? Ar gauna jie ką nors skaityti: knygas, laikraščius? Ką Adolpas mano apie savo šeimyną? Būčiau tau labai dėkingas, jeigu tu mane painformuotum visais tais klausimais. – Lauksiu iš Tavęs žinių. – Rašyk. Bronė ir aš siunčiame jums visiems mūsų geriausius linkėjimus. Mano susirūpinimą del Adolpo likimo pranešk ir Kazimierui. Brolis Juozapas Tilžė, 1935 III 2“ (Juozapo Sruogos laiškas Baliui Sruogai, iš Tilžės – į Kauną, 1935-03-02, [rankraštis], in: LLTI BR, f. 53, b. 854, l. 1r–v, 2r–v).. 3 Šiandie buvau pas jį. Atrodo taip pat, kaip ir seniau. UŪpas jo taip pat 4 geras, geresnis negu mūsų. Jokio jaudinimosi nematyti, skundžiasi 5 tiktai, kad teismas buvo šališkas1935 m. vasario 26 d. Kauno apygardos teismas pripažino Adolfą Sruogą kaltu dėl pašto ženklų suklastojimo, tikrųjų ženklų išėmimo ir jų išplatinimo ir nuteisė jį 15 metų: „Prokuroras palaiko katinimą ir prašo teismą kaltinam.[ajam] Adolfui Sruogai iš B.[audžiamojo] st.[atuto] 578 str.[aipsnio] 1 ir 2 d.[alies] skirti 8 metus sunk.[iųjų] darbų kalėjimo, iš B. st. 434 str. 3 d. šešerius metus grasos kalėjimo ir iš B. st. 667 str. 1 d. už raštų klaidingą žinomai numeraciją, kadangi tie raštai nebuvo labai svarbūs, skirti du metu grasos kalėjimo ir einant B. st. 60–64 str. ir pritaikius Sruogai 65 str. didžiausią bausmę 8 m. sunk. darbų kalėjimo (iš B. st. 578 str.) pratęsti ir skirti Sruogai už visus nusikaltimus 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Sruoga nė vienu žodžiu nesiima palengvinti savo sąžinės, nė Teismo darbo, bet atkakliai ginasi ir verčia kaltę nekaltam žmogui [Valstybinės kontrolės vyr. revizoriui, – NM] [Juozui] Tomkui. Neprisipažindamas kaltu Sruoga sunkina ir kitų kaltinamųjų padėtį ir šiuo atveju reikia Sruogai padidinti bausmę“ (prokuroro išvadas žr. Kauno apygardos teismo baudžiamoji byla, in: LCVA, f. 478, ap. 4, b. 8194, l. 430v, 431r). . Atrodo, su 8 m. jis visiškai sutik- 6 tų. ProkuroroJuozas Bražinskas (1891–?) – prokuroras ir teisininkas. kalba esanti buvusi labai džentelmeniška, jis 7 ja esąs visiškai patenkintas. Žinoma, apeliacinis skundas bus. 8 Dėl jo jau susitarta, BeliackinasSimonas Beliackinas (1874–1944) – teisininkas. 1922–1940 m. Lietuvos universiteto, vėliau Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto civilinės, baudžiamosios ir prekybos teisės dėstytojas; nuo 1923 m. profesorius. 1935 m. advokatas Kaune. Jis kartu su kitu garsiu teisininku Giršu Rutenbergu (1901–1941) Pašto ženklų byloje gynė Adolfą Sruogą. Adolfo Sruogos advokatas Simonas Beliackinas, gynęs kaltinamąjį, teigė, kad pastarasis padarė vieną, o ne kelis nusikaltimus: advokatas „pareiškė, kad čia yra tik vienas nusikalstamas darbas ir jo skaldyti negalima, gi raštų klastavimo visai jokio nėra. Civilinis ieškinys irgi yra nepamatuotas, nes nėra jokių nuostolių padaryta, galbūt tik markučių pagaminimo kaina, bet tai neapskaičiuota ir nepatiekta. Apkaltumas yra neįrodytas, daug yra spragų, neišaiškintų dalykų ir todėl laukia iš Teismo viską įvertinus objektyvaus sprendimo“ (Simono Beliackino pasisakymą žr. Kauno apygardos teismo baudžiamoji byla, in: LCVA, f. 478, ap. 4, b. 8194, l. 430v, 431r). ir tenai turi ginti už tą patį 9 atlyginimą. Naujų išlaidų nebus. Apeliacinis sprendimas 10 gali įvykti tiktai rudenįApeliaciniai rūmai 1935-10-17–18 teismo sprendimo Adolfo Sruogos atžvilgiu nepakeitė, tik papildė turto konfiskavimo bausme, kurios vėliau atsisakyta (Bernardas Gailius, „Pašto ženklų byla“, in: Bernardas Gailius, Nusikaltimai „prie Smetonos“. Rezonansinių tarpukario Lietuvos baudžiamųjų bylų studija, Vilnius: Aidai, 2008, p. 40). , – iki jo kalėjimo režimas nepasikeis. 11 „Sunkiųjų darbuų“ kalėjimas yra daugiau juridinis terminas, 12 jis liečia daugiau teisių suvaržymą, negu pačius darbus. 13 Pradėjus bausmę vykinti pirmuosius 3 mėn. neprileidžia 14 lankytojų ir neduoda pašalinio maisto. Po trijų mėnesių – 15 vėl galima lankyti ir maisto duoti. Darbo visiems nuteis- 16' tiems neužtenka, – dabas darbas duodamas individualiai. Vol- 17 demarasAugustinas Voldemaras (1883–1942) – istorikas. 1926 12–1929 09 ministras pirmininkas, 1928–1929 m. dar ir krašto apsaugos ministras. Ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras dėl nesutarimų su prezidentu Antanu Smetona iš Vyriausybės atleistas: „Tarp dviejų vyrų brendo konfliktas: Voldemaras norėjo, kad Smetona tik prezidentautų, būtų tautos vienybės simboliu, o faktiškai į valstybės valdymą nesikištų. Vyriausybės galva siekė, kad A. Smetona simboliškai prezidentautų, o realią valdžią turėtų jis pats, labai simpatizavęs Italijos fašizmui. 1927 m. kovai su opozicija buvo įkurta legali pusiau sukarinta organizacija – Lietuvos tautinė apsauga „Geležinis vilkas“, kurios vyr. vadas buvo A. Voldemaras. Stojant į „Geležinį vilką“ reikėjo bučiuoti suomišką durklą ir prisiekti besąlygiškai klausyti vado. Už priesaikos sulaužymą grėsė mirtis. Buvo leista „vilkiukų“ būrius kurti net gimnazijose. A. Voldemaras tapo labai populiarus tarp Lietuvos karininkijos bei jaunimo ir pradėjo vis labiau nesiskaityti su A. Smetona“ (Algis Bitautas, Atminties karai, Vilnius: Alma littera, 2026, p. 81–82). „Į tokį A. Voldemaro elgesį A. Smetona negalėjo ramiai reaguoti. 1929 m. rugsėjį prezidentas pašalino A. Voldemarą iš valdžios, o naujuoju ministru pirmininku buvo paskirtas A. Smetonos svainis J. Tūbelis. Nors A. Voldemarui buvo pasiūlyta likti vyriausybėje kaip užsienio reikalų ministrui, ambicingasis politikas su tokiu siūlymu nesutiko ir pasitraukė. Nušalintas nuo valdžios A. Voldemaras ir jo šalininkai, vadinamieji voldemarininkai (buvę „vilkai“), įvairiais būdais mėgino atgauti prarastas pozicijas, tačiau jiems nepavyko. 1930 m. liepos 24 d., „kaip pavojingas visuomenės tvarkai ir rimčiai asmuo“ jis buvo iškraustytas iš buto Lietuvos banko pastate ir ištremtas į Platelius, iš pradžių apgyvendintas klebonijoje, o vėliau – gražiajame grafų Šuazelių dvare, kur Saugumo policija klausėsi jo telefono pokalbių ir skaitė visą korespondenciją. Vėliau (iki 1934 m. birželio) policijos prižiūrimas gyveno Zarasuose pas pusbrolį Lietuvos banko direktorių, taip pat Augustiną Voldemarą. […] 1934 m. birželio 7–8 d. įvyko generolo leitenanto Petro Kubiliūno (1894–1946) vadovaujamas pučas, kuriam nugalėjus buvo ketinama A. Voldemarą grąžinti į ministro pirmininko pareigas. Planui nepavykus A. Voldemaras buvo nuteistas 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Kalintas, 1938 m. amnestuotas, ištremtas į Prancūziją (Idem, in: Ibid., p. 85). , sakysime, „biblioteką tvarkąo“, – turi savo rašomą 18 mašinėlę ir visokius daiktus rašo. Adolpas jau dabar 19 projektuoja, kaip be pinigų būtų galima kalėjimas pasta- 20 tyti, – mat, šiemet vėl išbraukė lėšas kalėjimo statybai. 21 Braižo braižinius, gamina projektus, – čia gal jis ir turi perspek- 22' tyvų. A Y ra daug pagrindo laukti, kad Apeliaciniuose Rrūmuose 23 bausmė bus sumažinta bent iki 8 metų. Dėl to 64 § teisinin- 24 kai, patys teisėjai, nėra vienos nuomonėsLietuvos baudžiamojo statuto septintosios skirties „Apie aplinkybes, kurios didina atsakomybę“ 64 straipsnio (paragrafo) turinys: „64. Padaręs ligi paskelbiant sprendimą, rezoliuciją arba kaltumo nutarimą du arba daugiau tolygiu arba vienodu nusikalstamųjų darbų dėl to, kad yra pajunkęs nusikalstamai elgtis, arba dėl to, kad šiais darbais vertėsi, jei įstatyme už tokius darbus nėra nustatyta tam tikros bausmės, yra baudžiamas iš sudėties taisyklių, nustatytų 60– 63 straipsniuose“ (Baudžiamasis statutas: su papildymais, sudarė Konstantinas Jablonskis, Kaunas: „Literatūros“ knygyno leidinys, spaustuvė „Menas“, 1930, p. 27, in: https://biblioteka.lka.lt/data/Statutai/1931-1935/pilni/1931-baudziamasis%20statutas-su%20papildymais-IIleidimas-privatus.pdf). Adolfas Sruoga kaltintas dėl kelių nusikalstamų veiklų: 1) pašto ženklų klastojimo, tikrųjų ženklų išėmimo, jų išplatinimo ir 2) tyčia pašto ženklų laidose darytų klaidų. Todėl, susumavus abu nusikaltimus, jam skirta maksimali bausmė – 15 metų sunkiųjų darbų kalėjime, nors pagal įstatymą, kuris nebuvo griežtai apibrėžtas, ji galėjo būti ir trumpesnė – 8 metai (visi broliai Sruogos tikėjosi tokio prokuroro sprendimo): „2) atimti laisvę ligi laiko, – pailginti: jei įstatyme yra paskirtas baigiamas ilgiausias laikas, - ligi aukščiausiojo laipsnio tos rūšies bausmės, o jei baigiamasis ilgiausias laikas nepaskirtas, tai: iškalėjimą sunkiajame kalėjime - ligi dvidešimt metų, iškalėjimą grasos ir tvirtovės kalėjime - ligi aštuonerių metų [paryškinta, – NM], iškalėjimą paprastame kelėjime ligi dviejų metų, ir areštą - ligi vienų metų“ (Baudžiamasis statutas: su papildymais, sudarė Konstantinas Jablonskis, Kaunas: „Literatūros“ knygyno leidinys, spaustuvė „Menas“, 1930, p. 27, in: https://biblioteka.lka.lt/data/Statutai/1931-1935/pilni/1931-baudziamasis%20statutas-su%20papildymais-IIleidimas-privatus.pdf). Tarpukario baudžiamasis statusas ne visada tiksliai apibrėždavo visus įmanomus nusikalstamo elgesio atvejus. Tai palikdavo vietos teismų interpretacijai. Teismai tą patį 64 baudžiamojo kodekso straipsnio turinį galėjo suprasti skirtingai, priklausomai nuo to, ar bausmių sudėjimas buvo traktuojamas griežčiau (skaičiuojant visą apimtį), ar liberaliau (iš dalies sudengiant bausmes).. Geriausia to bus 25 ir pasiekta. Dėl persiskyrimo teisėsKalbama apie galimas Adolfo Sruogos ir Tatjanos Sruogienės skyrybas. – nežinau, kaip ten yra įsta- 26 tymuose. Bet jie susituokė katalikų bažnyčioje, o čia per- 27 siskyrimo nėra. Kazim.Kazimieras Sruoga (1899–1974) – jauniausias Balio Sruogos brolis. Ekonomistas. 1929–1936 m. Finansų ministerijos paskolų ir ekonominių informacijų skyriaus vedėjas. buvo pasiuntęs RagaišienęAleksandra Elena Ragaišienė (1896–1953) – gydytoja, Kazimiero Sruogos žmonos draugė. pas TatjanąTatjana Zavarina-Sruogienė (1889–1979) – Adolfo Sruogos žmona.. 28 Tatjana esą rengiasi važiuoti į Paragvajų, bent žinias apie tai 29 renka. Aš Tatjanos nebuvau sutikęs ir pas ją eiti aš negaliu. 30 Apie ją ir su Adolpu nieko nekalbėjau. Ką aš galiu kalbėti, 31 jeigu jis neužsimena! Tatjana keikia tik Aniolą, kad šis byla 32 nesirūpinaTatjana Sruogienė klydo, kad Aniolui Sruogai nerūpėjo brolio Adolfo Sruogos, patekusio į teisėsaugos pareigūnų dėmesį, reikalai. Baliui Sruogai jis buvo parašęs laišką, kuriuo teiravosi, kaip galėtų padėti broliui: „Mielas broli Boleslovai, Sveikinam su Kalėdų šventėm ir Naujais metais, linkėdami linksmai praleisti. Labai senai besimatėm, niekuomet pas mum nebeatvažiuoni. Negaliu nusiraminti delei Adolpo nelaimės, buvau manęs nuvažiuoti, bet Kazimieras nepataria. Sako, kad gali ir neprileisti prie Adolpo. Jūs gal tankiai matotės su Adolpu, kaip jis jaučiasi, kaip sveikata, kas rūpinasi jo reikalais, argi neišleis iki teismų ant parunkos, nejaugi taip labai kaltina, parašiau ir Adolpui, bet nažinau, ar jam galima rašyti ir kas galima, jeigu būt galima, tai aš parašyčiau tankiau, vis gal ne taip nuobodu būtų. Negaliu užmiršti Adolpo likimo. Kurgi viena dabar jo žmona, gal prisiėjo ir iš buto išsikraustyti. Gaila Adolpo, gaila jo vaikų, bėda, kad nieko negaliu aš jam padėti, jeigu leistų ant parunkos, gal aš galėčiau užstatyti žemę? Kaip jūs gyvenat? Pas mum nieko nauja, tokios pat Kalėdos, tie patys reikalai. Parašyk, laiškų lauksiu. Tuo tarpu siunčiu geriausius linkėjimus aš ir žmona. Jūsų Aniolas“ (Aniolo Sruogos laiškas Baliui Sruogai, iš Baibokų – į Kauną, [iki 1931-12-31], [rankraštis], in: LLTI BR, f. 53, b. 1473, nr. 1, l. 1r–v)., o apie mus nieko nesako, – matyti, žino, kad rūpi- 33 nameės. Adolpas savo padėty jau apsiprato, PyragiuiJonas Pyragius (1901 (ar 1902)–1975) – karo lakūnas, sportininkas. 1932–1934 m. eskadrilės vadas. Už dalyvavimą 1934-06-07 voldemarininkų rengtame nesėkmingame perversme suimtas, pažemintas į eilinius, paleistas į atsargą. net protek- 34 ciją padarė, – kad šis gautų geresnes kalėjimo sąlygas. Kai pa- 35 matau jo gerą uūpą, – ir man ramiau pasidaro, mažiau besinervinu. 36 Faktinai mes jam dabar nieko negalime padėti, bet jis nieko 37 ir neprašo. Kalbėjome daugiau apie politikos reikalus.

38 Labų dienuų tau ir p. BroneiBronė Jazbutytė-Suogienė (1896–1950) – Balio Sruogos vyriausiojo brolio Juozapo Sruogos žmona. nuo mūsų visųLinkėjimus Juozapo Sruogos šeimai į Tilžę iš Kauno siuntė brolio Balio Sruogos šeima: rašytojo žmona Vanda Daugirdaitė-Sruogienė (1899–1997), 1928–1939 m. Kauno III valstybinės gimnazijos istorijos mokytoja, nuo 1935 m. tos pačios gimnazijos inspektorė, ir dešimtmetė dukra Dalia Sruogaitė (1925–2015)..

39' BolesBalys Sruoga (1896–1947) – Juozapo Sruogos brolis, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojas (dėstė rusų literatūrą, pasaulinio teatro istoriją, vadovavo slavistikos ir teatro seminarams, įsteigė akademinę dramos studiją); nuo 1932 m. – profesorius. 40 Kovo 12 d. [1r] // [1v] //