Balio Sruogos laiškas Juozapui Sruogai, 1931-07-23, iš Būgių – į Šamoni Balys Sruoga Neringa Markevičienė Lietuvos mokslo taryba Transkripcija, korektūra, aprašas, komentarai, kodavimas Neringa Markevičienė Skenavimas Aurimas Markevičius BSA: Balio Sruogos elektroninis laiškų archyvas Vilnius, Lietuva 2026

Laiško atvaizdai naudotini tik mokslo ir studijų tikslais, gavus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyno (LLTI BR) leidimą (tel.: +370 5 262 2592, Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius, biblt@llti.lt). Objektą galima naudoti, tačiau tik nekomerciniais tikslais. Be to, negalima jo keisti, modifikuoti, kurti išvestinių kūrinių. Nurodyti autorių. [Attribution-NonCommercial-NoDerivatives 4.0 International (CC BY-NC-ND 4.0)].

Balio Sruogos laiškai Juozapui Sruogai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštynas Balys Sruoga

Autografas: LLTI BR, f. 53, b. 268. Laiškas. Be visos datos, vietos. Datuota, lokalizuota pagal kontekstą (Juozapas Sruoga 1931 m. liepos mėn. praleido Chamonix, žr. Juozapo Sruogos 1931-07-08 atvirlaiškį, adresuotą Baliui Sruogai, in: MLLM 3962, MLLM ER2 1826, l. 1v), Juozapo Sruogos prierašą paprastu pieštuku („Chamonix reikalu“; „1931 VII 23“). Rašyta dvigubame 15,6 × 19,6 cm formato, gelstelėjusio, storesnio, laiškinio popieriaus su permatomomis juostelėmis, banguotais kraštais lape (1r, 1v–2r, 2v) parkeriu (mėlynu rašalu). Lenkta perpus, lankstymo į dvi dalis žymės. Teksto fragmentai (1r, 1v–2r) pabraukti paprastu ir žaliu pieštukais Juozapo Sruogos ranka. Kairiajame pakraštyje po dvi skylamušio skyles. Be voko. Nuorašas (Algio Samulionio mašinraštis): LLTI BR, f. 1, b. 1292, l. 174–176. Nepublikuota. Skelbiama iš autografo.

Prie laiško voko nėra.

 Lietuvių Vokiečių Prancūzų 1r, 1v–2r, 2v rašyta parkeriu (mėlynu rašalu) Balio Sruogos ranka. 1r, 1v–2r teksto fragmentai pabraukti Juozapo Sruogos ranka paprastu ir žaliu pieštukais. 1r prierašas Juozapo Sruogos ranka: „Chamonix reikalu“; „1931 VII 23“.

Balio Sruogos elektroninis laiškų archyvas

Laikomasi skaitmeninio Mary Mitford Russell archyve pateiktų laiškų kodavimo rekomendacijų (TEI P5 XML pritaikyta dirbti su Oxygen XML Editor 18.0):

Laiške, užrašytame xml pavidalu, atsispindi trys sluoksniai: genetinis (autoriniai taisymai nurodyti TEI elementų pažymomis „del“, „add“, „subst“), diplomatinis (autorinių taisymų rezultatas parodomas pažymomis „add“ ir „orig“), redaguotas (redakciniai taisymai parodomi pažymomis „reg“.

Minimaliai redaguotame laiške taisomi tik būtiniausi dabartinės kalbos normų neatitinkantys rašybos ir skyrybos atvejai.
1r 1 Mielas Juozapai,

2 Labai labai ačiū TauJuozapas Sruoga (1886–1957) – diplomatas, vyriausias Balio Sruogos brolis, nuo 1925 m. rugpjūčio mėn. dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne raštinės, nuo 1929 m. Konsulinio skyriaus vedėju. už atvirutęIšliko vieno Juozapo Sruogos atviruko (II), adresuoto Baliui Sruogai ir siųsto iš Šamoni, fragmentas (nespalvoto atviruko pirmoje pusėje – snieguoto Mont Buet kalno, kalnų namelio ir pro jį einančio kelio atvaizdas su Juozapo Sruogos ranka paprastu pieštuku prirašytu komentaru: „Iš Chamonix. Pusė kelio į Buet (1 900 mtr aukšt.)“): „Atvykęs į Chamonix radau gerą kompanioną ekskursijoms (vieną belgą); buvome su juo pasikėlę ligi 2 500 ir net ligi 3 100 mtr aukštumos (viršūnė Buet). (Žinoma, čia įsigijau kalnų pakaustytus batus; pulloverį turiu iš Berlyno). – Pasikėlimas į Buet man sugadino ūpą del Mont Blanc'o, nes paskaičiau, kad tokioj aukštumoj (9 100 mtr) man labai sunku alsuot; padarius 3–5 žingsnius turėdavau sustot pailsėti (tiesa, labai status į galą pasikėlimas, nors nepavojingas). Kad padaryti pasikėlimą į Buet, atsikėlėme 2 val. ryto, turėjome apie 10 klm pavažiuot automobiliu, kad padaryti pasikėlimą, grįžome atgal 5 val. popiet. Pasikėlimui į Mont Blanc turiu pakankamą treniruotę ir labai didelį norą ir gal nusipirkęs dar vieną džemperį ir pirštines mėginčiau keltis, bet tas kainuoja 750 fr., jeigu eiti dviesoj (Girdvainis neva mokėjo 300 fr.!), bet čia susidarė veik nepergalima kliūtis – tai Vokietijos krizis: visą savaitę nekeičia vokiškų markių; nežinau, kada jas pradės keisti ir kokiu kursu; o frankų turime tik kad užsimokėti už viešbutį ir pasiekti Paryžių. Taigi su dideliu apgailestavimu turiu atsisakyti nuo minties pasiekti…“ (Juozapo Sruogos atvirlaiškis Baliui Sruogai, iš Šamoni – į Būgius, iki 1931-07-16, [rankraštis], in: LLTI BR, f. 53, b. 854, l. 1v). 3' ( 6 šešias gavau) ir ypač gi už nuotraukas!

4 Tu tur būt turbūt suprast negali, kokį man 5 džiaugsmą padarei šioje mano liūdnoje 6 vasaroje. Žiūriu į nuotraukų ledy- 7 nus (atviručių reginiai į mane neveikia), 8 pro padidinamąjį stiklą tyrinėju 9 kiekvieną ledyno plyšių, apskaičiuo- 10 damas perėjimų ir pasikėlimų 11 galimumus. Ir rodos man, kad aš 12 vėl užuodžiu tą ypatingą lėedynų 13 kvapą, tą ypatingą ledynų orą, kuris 14 veikia į visą mane, ir tą stebėtiną 15 ledynų saulę. Viena tiktai bloga – 16 prisižiūrėjus į visąa tai – darosi 17 baisiai ilgu, o naktį – sapnuoju 18 kalnus. Galimas daiktas, aš didelę 19 glupstvą padariau, šiemet 20 aklai ir kurčiai užsidaręs Lietuvos 21 balose, ir niekur neišliįsdamas. [1r] //

1v

22 Tiesaą pasakius, kartą buvau išsigandęs 23 gerokai. Po savaitės, kaip aš Tau laišką 24 išsiunčiau, laikraščiuose paskaičiau, 25 kad nuo Mont Blanc'o nuvirto 3 keliau- 26 ninkai ir 1 moterisŽinutė, kuri išgąsdino Balį Sruogą, išspausdinta ir lietuviškai: „Ženeva, VII. 16. Elta. Aukščiausio Europos kalno, Mont Blanco, masyve vakar įvyko dvi nelaimės, per kurias žuvo 4 žmonės: užsimušė vienas Liono universiteto studentas, kuris nusileisdamas nukrito 1800 metrų, ir trijų asmenų būrelis, kada viena to būrelio dalyvė paslydo ir krisdama į bedugnę nutraukė visus savo draugus“ ([Be autoriaus], „Dvi nelaimės šveicarų kalnuose“, in: Lietuvos aidas, Kaunas, 1931-07-17, Nr. 158, p. 4)., – baisiai bijojau, kad 27 su Tavimi nebūtų nelaimė atsitikusi.

28 O kaip dabar sprendžiu iš Tavo 29' ekskursijų aprašymo, bai mano baimė 30 anaip tol anaiptol nebuvo be pagrindo. 31 Gerai, kad viskas laimingai baigėsi, 32 bet Tu turi iškilmingai pasižadėt, 33 kad daugiau niekuomet taip nebe- 34 darysi, kaip darei šiemet, kitaip 35' aš rašysiu aš prieš Tave motyvuotą 36 skundą p. Bronei ir viską darysiu, 37 kad ji nebeleistų tai pakartoti. 38 Kalnuose niekuomet negalima rizi- 39 kuoti daugiau, negu tai yra būtinai 40 reikalinga. O pas tave kaip tiktai ir 41 buvo „der Fall“„Der Fall“ vok – kritimas. . Į tokias ekskursijas, 42 kaip tu vaikščiojai, niekuomet 43 niekas vienas neina. Mažiausiąa turi 44 būti, kad būtų kam nelaimėje suteikti 45 pirma pagalba. O tų nelaimių gresia [1v] //

2r

46' daug iau ybė , nors būtų ir lengviausias pasikėlimas, – 47 saulės įtaka, galvos apsisukimas, širdies 48' plakimas, kraujo bė pa sirodymas ir tt., ir tt. 49 Tai gali atsitikti su kiekvienu ir kiekvienaą 50 momentaą. (Aš net be „aptiekos“ niekuomet 51 nevaikštau). O ypač gi einant tokiu keliu, 52' kaip „mauvais pas“„Le Mauvais Pas“ pranc – klaidingas žingsnis, t. y. pavojingas, siauras perėjimas kalnuose ar takas virš bedugnės. ! Drasumas geras Kelias – 53 nieko ypatingo sunkumo ar pavojaus 54 atžvilgiu, bet vienas tokiu keliu niekas neina! 55 Drąsumas geras daiktas, bet atsargumas 56 kalnuose – pirma sąlyga. „Erst wägen, dann 57 wagen“„Erst wägen, dann wagen“. vok – Pirmiausia pasverk, tada rizikuok. Balys Sruoga pakartoja mintį iš anksčiau parašyto, asmenine patirtimi paremto esė apie kalnuose tykančius pavojus: „Alpinistai gyvena principu: „erst wägen, dann wagen“, pirma apsvarstyti, paskum pasiryžti. Niekuomet neprivalai eiti į kalnus vienas, nors ir į lengviausią kelionę, – kalnuose kas minutė, kas žingsnis gali kokia nelaimė ištikti. Niekuomet neprivalai panorėti pasiekti daugiau, negu jėgos leidžia. Eidamas su draugais privalai klausyti daugiau prityrusio nurodymų ir visiškai pasiduoti jo vadovavimui. Eidamas į sunkesnę kelionę turi būti pasiruošęs. Visų pirma, turi jau turėti šiokią tokią techniką, išbandęs savo jėgas. Ir antra – turi turėti įsigijęs reikalingą kalnų kelionei „amuniciją“. Daugumas kalnų nelaimių ir ištinka todėl, kad žmonės leidžias į kelionę atitinkamai nepasiruošę. Pasileisdami pirmą kartą į kalnų kelionę, niekuomet neikite vieni, be prityrusio draugo, be vado. Kalnai – rūstūs ir negailestingi. Jie šykštūs dovanoms. Ir retai jie kada dovanoja neužtarnautą dovaną – gyvybę… Jie mėgsta aukas ir ypač žmogaus gyvybės pavidalu! (B. S., „Apie alpinizmą“, in: Lietuvos studentas, Kaunas, 1930-10-15, Nr. 3, p. 5). . Jei taip pavargai eidamas į „Buet“Mont Buet – 3 098 m kalnas Prancūzijos Alpėse, netoli Šamoni, populiarus tarp žygeivių. 58 (sustot kas 3–5 žingsniai) – tai ėjimas kaltas, 59 to neturi būt, ir aš tikras esu, kad čia 60' ne oras o k altas, bet jųūsų ėjimo sistema. 61 Bet kas svarbiausia, tai kad tu išdrįsai 62 eit į ledyną be „virvės“ – vienas! 63 Čia yra elementarinė taisyklė: įžengei 64 į ledyną – nerkis virvę. Ledynas – nors 65 pats paprasčiausias, „išvaikščiotas“, su 66 „pramintais takeliais“, yra baisiai klastingas 67 daiktas. 100 žmonių praėjo, o 101-as 68 gali įklimpti ir įzsmegti į staiga prasivė- 69 rusį plyšį, kurio iš paviršiaus nematytiBalio Sruogos ekskursantai vadovo buvo išmokyti elgtis atsargiai ir atsakingai (Juozapas Sruoga elgėsi priešingai – negalvojo apie grėsmes, nelinko apsidrausti, buvo nerūpestingas): „Atsidūrėme Jungfrau viršūnėje. Išmokome eiti vienodu žingsniu, išmokome susirišti per juosmenį virve neužsiveržiančiu mazgu, vienas nuo kito per tris metrus atstumu. Toks persirišimas apsaugo kalnuose nuo dažnų nelaimių, ypač ledynuose, vasaros metu sprogstant ledui. Sprogus ledui, atsiranda plyšiai iki pusantro metro platumo, iki 30–50 metrų gilumo. Be virvės, plyšus po kojomis ledui, žmogus įkristų į plyšį, o susirišus grupei virve, nelaimės ištiktasis pakimba ir būna draugų išvelkamas aukštyn“ (Domas Pinigis, „[Domo Pinigio atsiminimai]“, Panevėžys, 1955-05-24, in: Literatūra ir kalba, t. IV: Atsiminimai apie Salomėją Nėrį, vyr. red. Kostas Korsakas, Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959, p. 109).. 70 Tai kas, kad plyšių nematyti: joks gidas 71 niekuomet negali žinoti, kur kada koks 72 plyšys atsiras! Nežinau, kaip prancuūzai, [2r] //

2v

73' bet vokiečiai ir austrai, ( a i r, žinoma, šveica- 74' riečiai)^tokių aplinistų, kurie be „virvės“ vienui vieni 75 eina į ledynus, – jie tokių alpinistų net į 76 savo „Hütte“„Hütte“ vok – kalnų trobelė. nepriima: bausmė už pasiryži- 77 mą glupstvą daryti! Jei netiki manim, 78 paskaityk paprastą alpinizmo vado- 79' vėlį. Nes t T okie draąsuoliai, kaip tu, paprastai 80 ir gauna galą. Nebuvai tur būt turbūt niekuomet 81' pakliuvęs į „kalnų bėdą“, ir nežinai, kuo tu 82 rizikavaiBalys Sruoga buvo patyręs alpinistas, kuris studijų Münchene metu išvaikščiojo visas tikrų alpinistų vietas, kurios buvo kartais ir labai pavojingos. Tačiau net ir jis pateko į „kalnų bėdą“, kai 1930-07-17 su ekskursantais traukiniu atvažiavo į Jungfrau, o iš karto kitą dieną leisdamiesi iš Jungfraujoch glečeru į apačią, paklydo Aletscho ledyne, kur kalnų tako ieškojo net septynias ar daugiau valandų: „Antrasis momentas – jau Alpių viršukalnėje (4,5 km aukščio) Jungfraujoch. Vien tik ledynas ir suaižėjusio granito pašlaitės. Turėjom tą ledyną pereiti iš Šveicarijos į Italiją. Pasiekę viršūnę, pernakvojom kalnų pastogėje (Hütte). Drauge buvo ir trys prancūzai. Išeidami jie pasisamdė kalnų vadovą (quide). Tarėmės ir mes, bet Sruoga išdidžiai, pasipuikuodamas (tai jo būdo savybė) atkirto: „Ką jūs? Aš pats galiu būti toks vadovas! Juk esu Alpinistų draugijos klubo narys!“ Staiga rūkas – tirštas, tamsus. Vos per metrą tematyti aplinkui. Ir prapliumpa toks lietus, lyg aukštai ten vandens baseino dugnas būtų atkritęs. Tikras Nojaus tvanas. Pliuškinamės, slidinėjam vandenyje ligi riešų ir blaškomės. Bematant sniego nė žymės ir jokių buvusių pėdsakų. Tik plynas balzganas ledas ir vanduo paviršiuje tyvuliuoja. Jokio orientyro nei krypties. Toliau vis baisiau. Atsiranda prarajos ir gilūs ledyno plyšiai. Tenka peršokti, o kitur ir visai neįmanoma pereiti. Sukinėjamės aplinkui ir vis klaidžiojam. Netikėtai atsiranda ant ledo ežerėliai: tokie mėlyni, lyg lazurka ištirpinta. Aišku, mes tikrai praradom reikiamą kryptį, esam kažkur nuklydę. Sustojam siaubo apimti. Lietus nesiliauja. Kiaurai perlyti ir sumirkę ne tik drabužiai, bet ir visas kūnas. Rankos ir kojos išpurtę, pamėlynavę. Šalta, šiurpuliai krečia. Ir štai, kaip myriop pasmerktieji, klaikiai išgirstam Sruogos nuosprendį: – Aš atsisakau toliau vadovauti. Še, tau, Pinigi (jaunas vyras, Šiaulių gimnazijos mokytojas), visi žemėlapiai, būk vadovas, ir žinokitės. […] Po gero tarpo Pinigiui pavyko prisiplakti prie granito. Instinktas ar atsitiktinumas, o gal kokia aiškiaregystė jam padėjo? Pašlaitėje susiradom kalnų taką ir atsigavom (Juozas Švaistas, „Įspūdžiai iš ekskursijos į Alpes“, Los Angeles, 1972-02-23, in: Balys Sruoga mūsų atsiminimuose, sudarė Vanda Sruogienė, Vilnius: Regnum fondas, p. 194–195; dar žr. Juozo Švaisto laiškas Vandai Sruogienei, iš Los Andželo – į Čikagą, 1972-02-23, [rankraštis], in: LLTI BR, f. 115–27, nr. 3, l. 2r).! Jei neatsižadėsi daugiau 83 taip daręs, tai aš kelsiu tau visą bylą 84 pas p. BronęBronislava Jazbutytė-Sruogienė (1896–1950) – Balio Sruogos brolio Juozapo Sruogos žmona. . -

85 Aš dabar dirbu, kartais kol visai sudur- 86 nėju, kaip sako, kol iš kaktos „smegenys 87 pradeda sunktis“ – kol galva visai apkvaista, 88 kad kelias dienas nieko nebesuprantu1931 m. vasarą Balys Sruoga uošvijoje Būgiuose rašė istorinę kroniką Milžino paunksmė. Dramos rašymas pareikalavo daug fizinių ir psichinių jėgų: „Tiesa, aš iš viso gal kiek pavargęs esu. 21/2 dienos sunkiai fiziškai dirbau, – po nervų įtempimo dėl rašinio. Bet fizinis darbas manęs ne tik nenuramino, bet dar labiau prislėgė. Svirne kartais visai vienas dirbau. Sugriūvu su pilnu maišu – ir prasideda isterika. Laimingiausias momentas – kai pareinu praustis, čia ašarų nieks nematys. Bet tos naktys – naktys, kokios jos baisiai sunkios!“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Sruogienei, iš Būgių – į Kauną, 1931 vasara, in: BSR 17-II, p. 145). Nors rašymas buvo įtemptas, dramą Balys Sruoga baigė rašyti 1931 m. rugpjūčio viduryje. Ji „parašyta specialiai 1930 m. paskelbtam literatūriniam konkursui Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500 mirties metinių proga“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga: Monografija, Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vaga, 1986, p. 252). . 89 Būtų gera kitaą vasarą kur nors kartu 90 nuvykti, bet tik, žinoma, su saąlyga, 91 kad tu būsi disciplinuotasSkirtingai nei lengvabūdis brolis, BS kalnuose buvo ypač apdairus ir atsakingas: „Kelionės metu vyravo griežta drausmė“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, iš Čikagos – į Vilnių, 1979-10-10, [pasirašytas mašinraštis], in: LLTI TS, l. 4r). .

92 Buūgiuose visi mes žiuūrime tavo 93 prisiuųstus vaizdus ir, žinoma, tau 94 pavydime. Labų dienų nuo visų 95 buūgiškiųBūgiškiai – Būgių gyventojai (Kazimieras Daugirdas su žmona) ir tuo metu ten viešėję svečiai (Balys Sruoga, Vanda Sruogienė, Dalia Sruogaitė). Tau ir p. Bronei.

96 Buūgiuose aš sėdėsiu, mažiausia, 97 dar visą mėnesį.

98' Iki.

99' Tavo BalysBalys Sruoga (1896–1947) – Juozapo Sruogos brolis, LU HMF dėstytojas, Slavų literatūros ir kalbų katedros docentas. 100' 23/Lliep. [2v] //
Tekstologiniai komentarai

3 šešias ] cor pro 6 29 mano ] cor pro bai, cor ma pro bai 35 prieš ] cor pro aš, cor p pro aš 46 daugybė ] cor pro daugiau, cor -ybė pro -iau 48 pasirodymas ] cor pro bė, cor pa pro bė 52 Kelias ] a ras phr Drasumas gera 60 kaltas ] cor pro o, cor k pro o 73 ir ] cor pro ar, cor i pro a 74 [šveica-]riečiai) ] p ins sub l tokių alpinistų 79 Tokie ] a ras Nes, cor T pro min 81 [tu] ] def ver, rest 94 vi[sų] ] def, rest 98 [Iki] ] ill, vid, rest 99 Tav[o] Balys ] sign, abs fl -o, rest