Tai kad man ir nesiseka. Vakar tik atvažiavau namo, vakar jau ir suspėjau peršalti: šiandie vargiai gyvas valkiojuos, rytoj gal visai teks atsigulti. Jei nieko kito nebus, tai bus bent tai, kas prieš Velykas buvo.

Šiandie dar važiuoju į miesčiuką Tau bent porą žodžių inmesiu, o gal ir vaistų kur kokių gausiu.

Šita istorija man sugadino visą ūpą. Jau taip atostogų teturėjau tik dvi savaiti, dabar gi vėl kvailiausias daiktas. Baisiai bjauru.

O tave šiąnakt aš sapnavau baisiai liūdną. Sėdėjai išbalusi tokia, išbalus, veidas lygus, liūdnas be galo, o paakyse buvo po vieną raudoną kryžiuką žvaigždikę. Tokios liūdnos aš dar nebuvau tavęs matęs!

Šiandie norėjau tau daug-daug parašyti, bet tai padaryti aš negaliu dabar.

Nepyk tu ant manęs, bet kuo gi aš kaltas!

Man ir taip dūšioj negerai.

Taip, matyt, jau toks visas mano gyvenimas!

Na, vis viena.

Nepyk tu ant manęs ir neapleisk manęs!

Ne, aš daugiau nebeverksiu.

O tu atleisk man –

______

10/VIII