Labų dienų iš aukštybių! Alles gut4Alles gut vok =Viskas gerai. – Domas5Domas Pinigis, ekskursijos vadovo pagalbininkas. Balys Sruoga, grįžęs į Kauną, šiltai dėkojo bendrakeleiviui, „antrojoj grupėj broliškai pasidalinusiam su manimi vadovybės per ledynus rūpesčius ir džiaugsmą“ (Balys Sruoga, „Laiškas į Redakciją“, in: Lietuvos aidas, Kaunas, 1929-08-13, Nr. 182, p. 6). Po Balio Sruogos tekstu du paskutiniai sakiniai atvirlaiškio antros pusės kairėje paraštėje vertikaliai prirašyti Domo Pinigio ranka pieštuku.
Balys Sruoga pabrėžė, kad ekskursantai iš Vakarų Europos grįžo „kupin[i] gražiausių pergyvenimų ir neužmirštamų atsiminimų“ (Balys Sruoga, „Laiškas į Redakciją“, in: Lietuvos aidas, Kaunas, 1929-08-13, Nr. 182, p. 6). Ekskursijos dalyvis Antanas Venclova teigė, kad pakeliavus po Austrijos Alpes randasi jausmas, „kuris kartą buvusiam kalnuose lieka visam amžiui“ (Antanas Venclova, „Mūsų studentų ekskursija į Europos Vakarus“, in: Jaunimas, Kaunas, 1929-10, Nr. 19–20, p. 286).
Apibendrinti ekskursijos įspūdžiai: „Alpėse mes daužėmės apie porą savaičių. Mes nieko neskaitėme, niekas mums ir nebūtų buvę įdomu skaityti. Dabar, parvažiavus namo, nuolat Alpės sapnuojasi ir traukte traukia vėl jas matyti – matyti saulėje žibančius ledynus, nuostabiai gražius ežerus, krioklius, trobeles, kurios pastatytos ant baisiausių pakriaušių, gerti puikųjį Tirolio vyną, rūkyti vakare atsisėdus už stalo pypkę, o vėliau smagiai sveikai miegoti šiene, kol ir vėl aplink ims bliauti ožkos, ims skambėti genamų į kalnus karvių skambalėliai ir mums vėl bus laikas eiti tolyn“ (Idem, in: Ibid.).
„Ekskursijoje mes išbuvome visą mėnesį.
Parvažiavus Kaune buvo baisiai nuobodu.
Kaunas – mažas ramus kaimas mums atrodė po Vakarų Europos miestų.
Turėjo praeiti geras laiko gabalas, kad mes namo grįžę nurimtume ir išpasakotume pažįstamiems visa, ką esame matę Vakarų Europoje, kurią matyti svajoja daug jaunų žmonių, bet mato palyginti tik nedidelis išrinktųjų skaičius“ (Idem, in: op. cit.).
Aprašyta, kaip baigėsi Balio Sruogos ekskursija: „Po kurio laiko Sruoga mediniuose namuose Žemuogių gatvėje, kur gyveno, surengė buvusių ekskursantų susitikimą. Į jį pakvietė ir kai kuriuos profesorius. Susėdę prie vaišingo Vandos Sruogienės parengto stalo, kėlėme taures už savo vadovą, už nugalėtas Alpių viršūnes ir būsimąsias keliones“ (plačiau žr. Antanas Venclova, „Kelionė į Vakarus“, in: Jaunystės atradimas, Vilnius: Vaga, 1966, p. 144).
„Gera buvo visiems prisiminti neseną kelionę, jos sunkumus ir žavesį. Kitais metais Sruoga vėl išsirengė į Alpes. Mes su juo jau nebevažiavome. Toje antrojoje ekskursijoje dalyvavo Salomėja Nėris“ (Idem, in: Ibid.).

Juozas Švaistas, grįžęs iš ekskursijos, aprašė kelionę spaudoje:
„– Liepos 3 d. mūsų 12 žmonių [doc. B. Sruoga, stud. Žemaitytė, Petrauskaitė, Mačiūnaitė, rašytojas Balčiūnas-Švaistas, dainin. Dvarionaitė-Montvydienė, stud. Pinigis, poetė Salomėja Nėris-Bačinskaitė, rašytojas Tarvydas, agr. Niauronis, p. Strazdienė] išvažiavom Berlyno link. Toliau Koelnas, Maincas, Frankfurtas, Visbadenas, Heidelbergas, Štutgartas. Vokietijoj aplankėm kelias dešimtis muziejų. Bendrai jų užsieniuose labai daug yra. Iš Koelno į Maincą plaukdami Reinu apie 200 klm., mes dainavom, kiek prisimenu, tokią dainą:

Kai tik vasara ateina,
Jaunos širdys nespakainos,
Neberasdamos sau vietos
Daužosi po visą svietą.
Pro Eitkūnus, pro Berlyną
Šešetas jaunų meginų.
Ir tiek pat „bravų“ vyrukų
Traukiniu tolyn nurūko.
Kai į Koelną mes atvykom,
Mūsų vyram jis patiko.
Žalias Reinas, platus laivas,
Ir ant laivo mes neblaivūs.

– Reinu važiuojant, atsivėrė mums vynuogių ir vyno pramonės šaltiniai. Reikėjo paragauti visokio vyno. Ragavom. Paskui iš Štutgart[o] į Ciurichą. Visur mus globojo garbės konsulas p. Simon ir p-nia Jarošek. Keturių kantonų ežeru plaukėm į Liucerną. Ten aplinkui buvo matytis aukščiausios kalnų viršūnės, o vanduo, kaip apdainuoja gražiai Maironis, nepaprastai ten žalias. Kopėm į aukščiausią viršūnę Jungfrau, per 4.000 klm. aukščio. Kelionė tęsėsi ledynais. Tai beveik mirtis buvo. Baisiausios prarajos, lietus. Negyvosios marios iš visų šonų. Apačioj baisiausiai urzgė upeliai. Tada prisiminėm visus šiaurės keliautojus. Ir gailėjomės, kad neturėjom su savim šildomo gėrimo.
– Milane mes atsikvėpėm. Ten viskas džiugu. Didžiausį įspūdį padarė Milano miesto kapai. Tai tiesiog atskiras miestukas, muziejus. Gražiausios alėjos, paminklai. Ten nėra to pesimistiško ūpo, tų sunkiai slegiančių paminklų. Skulptūros ten gražiausių jaunų moterų. Į jas žiūrėdami, mes prisiminėm mūsų Jakštą. Kažin ką jis sakytų?..
– Pasivažinėjom Lago de Gardi ežeru. Iš ten kėlėmės į savotiškus Dolomitų kalnus. Paskui nuvažiavom į patriarchališką Austrijos miestelį Insbruk. Austrai mums drąsiai (drąsiau negu mes Vilniaus klausimu) pareiškė savo nuosavybę dėl Tiroliaus. Grįžom į Miuncheną. Pakelėj privažiavom Bavarijos smukles, kurios pavadintos šventųjų vardais (šv. Juozapo, šv. Mateušo, šv. Povilo bravoras). Noroms nenoroms turi žmogus užeiti į savo patrono vardu pavadiną smuklę ir truputį išgerti.
– Grįžom į Lietuvą liepos m. 30 dien. Visas tas malonumas kainavo apie 1.000 lt. Reikia pasakyti, jog ekskursantus užsieny labai gražiai sutinka. Valstybių sienų mes net nepastebėjom. Italijoj teko paragauti vyno, pavadinto „šv. Magdalenos ašaros“. Italijoj geriausiai buvo galima susikalbėti lietuviškai. Pav., mes prašydavom: „Du litru vyno“ (Duo litro vino). Ir paklausdavom: „Kiek kaštuoja?“ (Kvanto kosto?). Lotynų kalba mus daugely vietų išgelbėdavo“ ([Be autoriaus], „Ką pasakoja rašytojas Švaistas, grįžęs iš Alpių“, in: Lietuvos studentas, Kaunas, 1930-10-01, Nr. 2, p. 5).

Balys Sruoga, įkvėptas ekskursijos įspūdžių, pradėjo rašyti nepabaigtą tekstą apie kalnus:
„L. Tolstojus vienoje savo apysakoj vaizduoja kareivį – pagyrų puodą Čikiną, kuris, grįžęs iš Kaukazo į savo gimtą kraštą, pasakoja savo bendrapiliečiams būtus nebūtus dalykus. Sako jisai, Kaukaze gyveną mumrai tokie, dugnučiai, mažėliai – tauta. Jie ir gimsta ranka rankon suaugę. O kai pakliūvi jiems į belaisvę, tai tuojau pilvą prapjauna ir vynioja tavo žarnas aplink ranką. Arba gyveną Kaukaze tokie taulincai: gyvena kalnuose tarp akmenų ir akmenis valgo vietoj duonos. Milžinai tokie – po vieną akį kaktoj ir raudona kepurė ant pakaušio…
Klauso lygumos piliečiai Čikino pasakojimo, kraipo j[ie] galvas ir tiki jo žodžiais.
Bet šit jis pradėjo jiems pasakoti apie Kazbeko kalną, kad ant jo visą vasarą sniegas netirpsta, tai juo stačiai pasijuokė:
– Ką tu čia giriesi, – juokias lygumos gyventojai, – ar regėtas dalykas: didelis kalnas ir ant jo sniegas netirps! Pas [mus], bra, pakalnėj toks kalniūkštis, ir tai ant jo pirma sutirpsta, o pakimsėj sniegas guli.
Sunku lygumos gyventojui, niekuomet kalnų nemačiusiam, net įsivaizduoti, kad yra tokie kalnai – net šiltuose kraštuose, kur per visą vasarą ne tik sniegas, bet ir ledas netirpsta!
O man teko sutikti Kaukaze žmogų visai priešingos nuomonės. Gyveno jis aukštai kalnuose netoli sniegų zonos, niekuomet savo kalnų neapleisdamas. Buvo visas apžėlęs plaukais ir barzda – turėjo jis metų gal 60, gal 100 – kas jį žino: tokia jau biblijiška figūra. Ir sunku buvo jisai įtikinti, kad yra pasauly jūra, kad yra okeanas.
– Na, gerai, – sutiko jisai, – jūra tai toks didelis ežeras, kur galo nesimato!
Bet jis nieku būdu nesutiko, kad pasauly galėtų būti tokia žemė, kur nėra kalnų.
– Kaipgi ten žmonės galėtų gyventi, jeigu kalnų nebūtų! – protestavo jisai. – Jaunas esi ir nepridera tokiomis kvailomis kalbomis juoktis iš seno žmogaus!
Taip aš jo ir neįtikinau, kad yra pasauly lygumos be kalnų, tiktai užpykdžiau rūstų senį.
Jei lygumos pilietis negali įsivaizduoti kalnų, o kalnų gyventojas lygumos negali įsivaizduoti fizine prasme, tai juo sunkiau kalnų ir lygumos gyventojams įsivaizduoti priešingos šalies gyvenimą – gyventojus, būdą, papročius, – sąmonės formą ir turinį. Dar sunkiau įsivaizduoti tuos pergyvenimus, kurie tenka kalnininkui, pakliuvusiam į lygumas ir lygumos piliečiui, išėjusiam į kalnus!
Mes visi žinome, kad jūrininkai gyvena kitokiu gyvenimu, negu mes, sausumos žiurkės. Jūrininkų gyvenimas – tolydis užsidarymas siaurame savo rately, tolydis nesiliaujamas mirties pavojus, atkakli nesialoma kova su jūra, su audra, – akiai neaprėpiami vandens tyrų plotai – tos ypatingos fizinės gyvenimo aplinkybės – taip atsiliepia žmogaus charaktery! Kai lygumos pilietis, patekęs į laivą ir pamatęs pirmą okeano bangą, persivertusią bangą per viršų, dreba iš išgąsčio ir devyniomis jūros ligomis serga, – jūrininkas ramiai savo pypkę rūko ir daugiausia – bangų adresu nusikeikia – be pykčio, be baimės – kaip neversis, kai savo kasdienę dainą riliuoja.
Net uostai – taip skirias savo nuotaika, savo papročiais nuo kitų sausumos miestų. Net milžiniškus miestus jūrininkai sugeba nudažyti kita spalva – priverčia juos prisitaikyti.
Jūrininkai ir sausumos žmonės – dvi skirtingos žmonių giminės, du skirtingu pasauliu!
Ne mažiau skirtingų pasaulių yra ir lygumos bei kalnų gyventojai. Jūrininkai bent kartas nuo karto atsilankydami į sausumą, būdami su ja surišti tėvynės ir šeimos ryšiais, vis tiktai turi daug daugiau ryšių su žeme, negu kalnas su lyguma.
Žinia, čia kalba eina ne apie „civilizuotus“ kalnininkus, kuri[e] pasiekia ir tolimąsias lygumas, bet apie tuos įgimtus kalnininkus, kurie išlaikė savo prigimties grynumą.
Fizinės gyvenimo aplinkybės čia gal dar daugiau atsiliepė į žmogaus charakterį, negu okeanas į jūrininką.
„Fizinės gyvenimo aplinkybės“ – tai baisiai sausa formula, tinkanti gal statistikos straipsniui, bet ne gyvenimo apibendrinimui. Ją atstoja vienas žodis – kalnai! Bet kas iš to.
Žodį kalnai supranta ar gali suprasti tiktai tie, kurie buvo ir gyveno kalnuose!
Daugelis daugelis kalnų pasauly ilgus tūkstančius metų stovėjo kaip paslaptingi milžinai: nei žmogus juos atlankyti išdrįsdavo, nei žvėrys užkopdavo, nei paukštis užlėkdavo.
Nors kas kartą mažiau ir mažiau tokių kalnų belieka, kur žmogus nėra buvęs: viena po kitos kalnų viršūnės, dar taip neseniai atrodžiusios nepasiekiamos, tampa žmogaus nugalėtos. Žuvo dešimtys, šimtai žmonių, bekovodami su kalno didybe, bet pergalė lieka drąsuolių rankose.
Bet dar nebuvo tokio žmogaus, kuris mokėtų atpasakoti savo pergyvenimus, gautus kalnuose. Dar nebuvo tokio rašytojo, kuris būtų galėjęs kalnus aprašyti, nebuvo tokio dailininko, kuris būtų galėjęs kalnus atvaizduoti!
Su nepažįstamu daiktu susipažįstame mes palygindami su kitu, mums pažįstamu. Bet kalnų gi nėra su kuo palyginti. Su kuo juos tik lyginsi – vis viena bus kalnų didybės, jų neišpasakomo grožio išniekinimas.
Kalnų nepalyginamumas – ir yra toji priežastis, dėl kurios kalnų negalima nei aprašyti, nei atvaizduoti, nei kitam apie ju[o]s pasakyti. Gali šimtus tomų paskaityti apie tai, kaip kvepia rožė, ir vis tiktai iš aprašymų neturėsi supratimo apie rožės kvepėjimą, kol ją pauostysi. Gali šimtą kartų tiek skaityti apie kalnus, bet jų nesuprasi, kol juose gausi pagyventi!
Užuost ir įvertint rožės kvapą gali tiktai tie, kurie turi sveiką jautrią nosį. Kitiems – tai tik raudona žolė.
Panašiai dedas ir kalnuose: ne kiekvienas, patekęs į kalnus, gali įvertinti jų grožį ir puošnybę. Net dar daugiau. Kalnuose – nelyginant kaip muzikoje. Kitam Skriabino „Dieviškoji poema“ ar Beethoveno „Devinta simfonija“ – vien tik triukšmas ir šnibždėjimas: aukšti, žemi, garsūs, tylūs tonai ir nieko daugiau. Taktu muzikalūs žmonės žino, koks tai gilus džiaugsmas, gili prasmė glūdi šių įvairiausių tonų harmoniškame mišiny.
Taip pat ir kalnuose. Kitam kelionė per kalnus – tik akme[n]s sienos, bedugnės, pasiutęs nuovargis, kūno sužalojimas. Bet kaip muzikaliam žmogui muzikos tonai nėra tiktai tuščias triukšmas ir šnibždėjimas, taip ir alpinistui kalnų kelionė – ana[i]ptol nėra tiktai akmens tyrai, sniego krūvos, ledo dykumos, pavojai ir nuovargis. Taip ir alpinistui kelionė per kalnus – pilna giliausio turinio. Tokio turinio, kurio jis niekuomet neužmirš, kurio, ka[r]tą pabuvęs kalnuose, per visą gyvenimą ilgėsis, naktį nuostabius sapnus regės, dieną nuostabius regėjimus į sapną pavers…
Kaip apibūdinti, kaip formuluoti tuos jausmus, kuriuos gauna žmogus įsigyvendamas į meno kūrinį?
Sako: estetinis pasigrožėjimas! Bet tas terminas juk aptiekai tetinka. O daugiau žodžių – juk nėra! Kaip apibūdinti alpinisto pergyvenimą? Vokiečiai nukalė tam veikalui neblogą žodį: Bergsglück. Bet, deja, to žodžio turinys nealpinistams negali būti suprantamas, o alpinistams – tas terminas nereikalingas…
Bergsglück – labai ypatingas jausmas, kurio pagrinde glūdi laimės pojūčiai.
Bet kas tai yra laimė? Nuo pasaulio pradžios žmonės rūpinosi tai išaiškinti ir suprasti, bet juk niekas iki šiol nesugebėjo sudaryti net to jausmo tikslią definiciją! Nesugebėjo gal todėl, kad tai yra per daug individualus dalykas, kad kiekvienas žmogus pergyvena tą jausmą kitaip, saviškai. Laimė – toks platus, neapčiuopiamas, neformuluojamas dalykas, amžinas kaip pasaulis ir nemirštamas kaip žmogaus ilgėjimos. Kiek filosofai, kiek poetai aprašinėjo laimės jausmą, vis viena tai buvo tik išblyškęs atspindis kažko Vieno, nežinomo, didelio, nematuojamo, amžino… Bet visi jie rėmės vienu pagrindu: laimės jausmas: tai kažko[k]s išėjimas iš savęs, atsiskyrimas nuo kasdienio gyvenimo, kasdienių jo formų. Ne be reikalo, sako, kad pirmosios meilės laimė tuo ir yra brangi, kad pamilęs žmogus ima regėti tąją pasaulio gražybę, kurios jis iki šiol nematė, kurios esimo net nejautė. Išėjimas iš savęs, pasikėlimas į kažkokią kitą egzistencijos sferą, kažkoks saldus apsvaigimas – nebojimas kliūčių ir pavojų – apsvaigimo džiaugsmas. Gal šiuo pradu atsiremia ir, pavyzdžiui, alkoholikų psichika, kai jie aitriame skystime paskęsdami – išeina iš savęs – ir kasdienės būties formos?..
Ir Bergsglück – tam tikra laimės forma, tam tikras išėjimas iš savęs, apsvaigimas… Apsvaigimas, pagrindu primenąs apsvaigimą nuo alkoholio, nuo opiumo, nuo muzikos…
Alpinistai pasigeria tiktai didybe ir stiprybe, erdve ir pločiu, dangumi ir pasauliu… Pasigeria tuo, kas netelpa į žmogiškos kalbos formulas.
Ir tegu kalnų kelionių tūkstanteriopi pavojai buvo dar baisesni, tegu mirtis ties alpinisto galva dar baisesniais sparnais viesulas suktų, alpinistas vis viena eitų į kalnus gal jau vien todėl, kad žmogaus laisvės troškimas yra nepasotinamas.
Alpinizmo teoretikai paprastai skirsto alpinistus į dvi dideli grupi: valios žmonės ir jausmų žmonės. Kitaip tariant, aktingo ir pasingo nusiteikimo alpinistai. Pasak dr. Gretschmanno [žr. dr. Emil Gretschmann, Der Felsgeher und seine Technik, München: „Der Alpenfreund“, 1922 / Emilis Gretschannas, Alpinistas ir jo technika, Miunchenas: „Alpių draugas“, 1922], aktingo nusiteikimo žmonės yra žygio alpinistai. Jie aplenkia pramintus takus ir tyčia ieško sunkenybių ir pavojų. Pasingo nusiteikimo alpinistai vengia, kur jie gali, sunkenybių ir pavojų, nes jiems rūpi daugiau ne kova su gamtos jėgomis, bet savo dvasios praturtinimas.
Dažnai viena šių alpinistų linkmė yra neigiamai, net smerkiamai nusistačiusi prieš kitą linkmę. Nes net patys alpinistai dažnai užmiršta, kad einantis į kalnus žmo[gus] pasirenka tą ar kitą linkmę, atsižiūrėdamas savo prigimties, savo temperamento, savo palinkimų, savo amži[aus], savo fizinio pajėgumo.
Vis viena kuriai grupei alpinistai nepriklausytų, ji[e] visi pasižymi kai kuriomis bendromis, drauge ir bendromis dvasios savybėmis, nes jie galų gale visi sudaro vieną didelę linksmą šeimą. Niekur kitur pasauly nėra tok[i]os vienybės, nėra tiek įgandinti sena teisybe: vienas už visus ir visi už vieną kaip alpinisto šeimoje. Niekur kitur nėra tiek stiprus draugiškumas, pasitikėjimas draugu, pasiaukavimas ir toks stiprus atsakomybės jausmas prieš draugą, kaip pa[s] alpinistus. Išeina, pavyzdžiui, į gletserus – susiriša virve – ir šit fiziškai surištasai su gyvenimais, dėl vieno paslydusio gali visi žūti, vienas įsistiprinęs gali visus kitus paslydusius išgelbėti.
Ramybė, susivaldymas, drąsa, pasišventimas, dvasios stiprybė, pasitikėjimas, patvarumas ir daugelis kitų „spa[r]tiškų“ dvasios savybių yra privalomos alpinistams. Nebekalbant jau apie sveikatą. Nes einant į kalnus darbuojas ne tik kojos, pečiai, rankos, bet visa muskulatūra, krūtinė, pilvas, jak[n]os… Alpinist[u]i p[r]iklauso sveiki kaulai, muskulai, plaučiai, širdis, sveikas kraujas, sveika oda, geros akys ir ausys, opus palytėjimo jausmas ir, žinoma, sveiki nervai. Galima įsivaizduoti, kokia tai graži ir linksm[a] šeima, pasižyminti šitokiomis dvasios ir kūno savybėmis! Tai pati sveikata ir gyvybė, džiaugsmas ir pavasaris!
Turėdamas galvoj šias visas savybes, vis tiktai aš, priešingai kitiems alpinizmo teoretikams, alpinistus padalyčiau į tris grupes. Kol kas tas visas grupes, atsižiūrint jų siekiamų tikslų ir naudojamų priemonių, būtų galima pavadinti vokiškais žodžiais: bergwandern, klettera ir bergsteigen.
Bergwandern – reiškia klajoti po kalnus. Šioje grupėj ir bus daugiausia Gretschmanno pasyvieji alpinistai.
Čia daugiausia sveria gamtos jausmas. Čia nereikia jokio ypatingo pasirengimo, eina gerai pramintais, įrengtais takeliais nuo vienos kalnų bakužės į kitą. Čia keliamas maždaug iki alpinių pievų zonai, maždaug iki 2000–2500 metrų. Čia kuo mažiausiai azarto, kuo mažiausiai pavojų. Čia eina seni ir jauni, stipri ir silpni, visi, kas myli nuostabią kalnų gamtą.
Šios kelionės džiaugsmas – kalnų peizažai“ (Balys Sruoga, „Iš alpinisto užrašų“, rankraštis, [1929], in: LLTI BR, f. 1, b. 3984, l. 1–11r).

Minčių apie alpinizmą tęsinį galima numanyti, skaitant rašytojo įspūdžius, išreikštus po metų publikuotame tekste:
„1. Vienas Lietuvos pilietis, kartą pabuvojęs Tirolio kalnuose, savo prietelio paklaustas, kas tai yra alpinizmas, aiškino:
– Pasirink karščiausią liepos mėnesio dieną, pasistatyk kopėčias prie Soboro, pasikabink didelį maišą ant pečių, prisikrauk jį pilną akmenų ir laipiok kopėčiomis nuo ryto lig vakaro aukštyn – žemyn, aukštyn – žemyn, – tai ir žinosi, kas tai yra alpinizmas.
Šis štukoriškas paaiškinimas norėjo pabrėžti kelionės į kalnus sunkumą. Žinoma, ir to jis nepasiekė: kelionė į kalnus kartais esti nepalyginamai sunkesnė negu laipiojimas kopėčiomis po Soborą. Juo labiau, kad kalnų aukštumoje alpinistas nuolat besiranda, kaip vienas ilgaūsis Kauno biznierius sako, nuo smerties – per Marytės plauką.
Jei taip sunku ir taip pavojinga – tai ko gi raičiojas tie alpinistai po kalnus?
Ogi ir liorlakas – ir dvokia, ir kartus, ir aitrus – ir vis tiktai jį lak ir girtuokliai, ir šiaip visokie nusavinti bei nenusavinti piliečiai!
Arba kur bjauresnės smarvės rasi kaip tabaka, priskretusi pypkė, – bet pabandyk ją atimti iš prisiekusio pypkoriaus!
2. Daugelis sako, kad alpinizmas – tai sportas, – esą gal tai viena iš gražiausiųjų ir sunkiausiųjų sporto šakų.
Netikėkit: meluoja. Žinoma, alpinizmas turi „šį tą“ iš sporto. Bet kas gi to „šio to“ neturi? Neturi politika, ekonomija, literatūra? Ar tai jau taip komiškai ir skambėjo, kai Sovdepija šiais metais ruošė meno olimpiadą? Ir dar daugiau, kad norite. Meno olimpiadą – gali suruošti, bet alpinizmo olimpiados – nesuruoši. Na, gali ir ją suruošti taip pat, kaip ir, pavyzdžiui, gaisrų olimpiadą. Tiktai po gaisrų olimpiados visi jos dalyviai turbūt tuojau nukeliautų į sunkiųjų darbų vienuolyną, o alpinizmo olimpiados dalyviams – tebūtų vienas kelias: pas dėdę Abraomą…
Na, alpinizmas – ne sportas, nėra ko apie tai ir kalbėti. Alpinistui rūpi ne rekordai, kurių gali pasiekti atitinkamu būdu išlamdęs raumenis, kaulus ir sąnarius. Alpinistui techniška ir sporto technika – tai tik pagalbinės priemonės, svarbios ir brangios, besiekiant savaimingų tikslų. Tie tikslai – ypatingi alpinisto pergyvenimai, kurie jam tūkstanteriopai atmoka už padėtąjį vargą į kalną bekopiant.
3. Kas tai yra alpinisto pergyvenimai, kokia jų esmė?
Apsakykite žmogui, kuris savo gyvenime nėra tabako ragavęs, apsakykite jam, ką jaučia geras pypkorius, porą dūmų nukandęs, – ar jis supras? Rožę mes turbūt visi esame uostę ir mergičkom prie krūtinės segę, bet pabandykite atpasakoti rožės kvapą, atpasakoti, ką žmogus jaučia ją pauostęs, – ar atpasakosite? Dudki!
Dar sunkiau atpasakoti alpinisto pergyvenimus, – laukų lygiųjų skruzdėlės niekuomet jų nesupras. Nėra tokio dailininko, kuris būtų atvaizdavęs kalnų didybę, nėra tokio poeto, kuris būtų kalnus aprašęs! Jų darbai, šiaip imant, didi ir galingi, tėra tiktai menkas mašalas, palyginant su tuo, kas tikrovėje yra.
4. Alpinizmas – dirbtinis žodis, Europos žodis. Europoje viešpatauja aukščiausieji kalnai Alpės, sukaupiantys įvairiausias kalnų rūšis ir formas. Kopiantieji į Alpes ir vadinami alpinistais. Iš čia sąvoka išplėsta: alpinistais vadinami ir tie, kurie kopia ir į Vokietijos, Italijos, Ispanijos, į Kaukazo kalnus.
Alpinisto pergyvenimai yra skirtingi, – jie priklauso kur, į kokius kalnus, kokiuo metų laiku ir kokiuo būdu kopiama. Kiekvieno kopimo forma ir rūšis turi savaimingų žavingumų, ir sunku kuriam nors vienam pripažinti pirmenybę. Rūšies pasirinkimas – priklauso nuo kopiančiojo psichinių savumų, nuo jo psichinės struktūros. Vienam tinka rožių kvapas, kitam – krapų, vienas myli storas moteris, kitas – liesas… Kodėl?
5. Lengviausią ir linksmiausią kelionės po kalnus formą vokiečiai tiksliai vadina Beirgwondeln [Bergwandern], tai yra: klajoti po kalnus. Tai apima kelionę po miškų ir vadinamąją Alpių pievų zoną. Kalnų pašaknėj paprastai auga dideli miškai, juo aukščiau – juo medžiai darosi mažesni. Tam tikroje aukštumoje medžiai pasibaigia, pušelės nebeauga aukštyn, bet prigulsta prie žemės, pavirsta į krūmus. Dar aukščiau – ir tokių medžiagalių nebėra, eina pievos ir dar aukščiau prasideda sniegas ir ledai. Įvairiuose Europos kalnuose šios zonos randasi nevienodoje aukštumoje. Pavyzdžiui, Alpėse miškai eina iki 1500–1800 metrų aukštumos; 1800–2500 zonoje eina pievos, aukščiau – jau sniegas, uolos… O Kaukaze, pavyzdžiui, sniegas prasideda visu 1000 metrų aukščiau, negu Alpėse.
Klajonė po kalnų miškus ir pievas – gyvenimas gamta – pilna to žodžio prasme. Toli nuo žmonių, nuo civilizacijos, – tik ūžiančios girios, svaiginančios pievų kvepmenos, triukšmingi kalnų upeliai, kaitri saulė ir lengvas oras – visa tai sudaro jaudinančią kažkokią simfoniją.
6. Šitose pievose prasideda (tęsiasi ir aukštesnėse) tai, ką vokiečiai vadina Kletterai [Kletterei], – karstymasis, raičiojimasis po kalnus. Tai liečia keliones per uolas. Ši kalnų kelionės rūšis turi savo sudėtingą, dabar jau labai gerai išrutulotą lipimo techniką, – ištisą mokslą. Čia alpinistas yra pirmoj eilėj kovotojas, besikaujantis su gamtos pastatytomis sunkenybėmis, besidžiaugiantis pergale. Kaip įsiklausymas į žavingą simfoniją sukelia žmoguje laimės jausmą, taip ir alpinisto valios įtempimas, nugalėjimas erdvės, tolio, sunkenybių išsibaigia dvasioje laimės pajautimu.
– Aš galiu įsivaizduoti menininką, kuris garsų pasaulio apsapniu gyvena; grakščiausios melodijos ir stebuklingos simfonijos skamba jo ausyse; galimas daiktas, melodijos, kurios niekuomet ir nebus užrašytos. Tačiau, jeigu aš sakau, kad besikarstantys per uolas (kletterer), bedarydamas tobuliausiai išpildytus žygius uolose, nugalėdamas materiją, akmenis, nugalėdamas stačiai iškilusias uolas, pasiekia tvikstančios fizinės laimės ir aukščiausio džiaugmo, – jeigu aš tai sakau, tai jūs netikėdami linguosite galva. Bet tai yra taip! – sako garsus alpinistas Dr. Emil Gretschmann (B. S., „Apie alpinizmą“, in: Lietuvos studentas, Kaunas, 1930-10-01, Nr. 2, p. 5).
Lipimas į milžiniškas stačias uolas, paliekant apačioj tamsią bedugnę, reikalauja dvasios stiprybės, valios kietumo, pasiryžimo, ištvermės, vikrumo, matematiškai tiksliai apskaičiuotų judesių: mažiausias netikslumas gali nuvest į bedugnę. Viso to meistriškas sunaudojimas veda į tikslą, pašaukia laimės jausmą.
Dr. Gretschmann sako tūkstanteriopą teisybę.
7. Dar sunkesnė ir atsakomingesnė kelionė į aukštuosius kalnus, į ledynus, reikalaujanti dar didesnės ištvermės, valios stiprybės, technikos. Aukštieji kalnai atveria neapsakomos didybės ir grožybės reginius. Akys siekia kelis šimtus kilometrų aplinkui, ir tamsiai mėlynas dangus, rodos, jau taip nebetoli, ir kalnų saulė tokia miela, ir kalnų viršūnės – tokios nuostabios formos!
Užtat ir kelionė į aukštuosius kalnus, į ledynus yra tokia sunki, tiek daug pavojų slepianti. Jei į uolas raičiotis eina daugiausia žalias jaunimas, tai į ankštuosius kalnus – subrendę asmens.
– Uoloti kalnai su savo aštriomis, tokiomis savaimingomis formomis tarytum atvaizduoja jaunimo vidaus gyvenimą, savaimingus jo valios impulsus, ir jaunimas, nugalėdamas uolas, visuomet vėl ir vėl save pergyvena. Tuo tarpu ledynai, labiau negu uolos, atitinka žmogaus brandos amžiui, nes šis amžius, pažinimo amžius, ledynų laisvuose plačiuose horizontuose pažįsta savo laukujus simbolius! – teisingai pastebi dr. Heinrich Pfanel.
8. Vėlei savaimingų pergyvenimų teikia kelionė po kalnus žiemos metu. Dabartinė kelionės technika reikalauja, kad alpinistas geriausiai mokėtų valdyti pačiūžas, Sky. Čia gal daugiausia yra sporto elemento, ir šis sportas – visų gražiausias. Sunkiai, sunkiai, pamažėli vyksta pasikėlimas į kalną. Ir dieną, ir kitą praversi, kol pasikelsi į išsvajotąjį tikslą. O tenai – sniegas, sniegas aplinkui – per dešimts, per šimtus kilometrų – bangotas sniego okeanas, – paskendęs saulės spinduliuose. Ir į apačią, į pakalnę – per kelias valandas tą pat kelią, kuris į viršų einant pareikalavo kelių dienų. Laisvas kaip Alpių vėjas leki į pakalnę, tarytum paukščio sparnais skrisdamas, per uolas, per medžius peršokdamas, per bedugnes perlėkdamas...
Bet ir žiemos metą kalnai slepia ne mažiau pavojų, kaip vasarą – gal net dar daugiau.
9. Ne kiekvienas gali eiti į kalnus.
Visų pirma, kelionė į kalnus reikalauja išminties: kad kiekvienose apystovose galėtum susivokti, įvertinti padėtį, nuspręsti, kas daryti, ir atitinkamai pasielgti. Reikia mokėti būti atsargiam ir sveikai samprotauti. Kvailai pasielgti gali kiekvienas, bet kas nuolat kvailai elgiasi, tam ne vieta į kalnus. Reikia, kad būtum įpratęs nenustoti dvasios, mokėtum greitai nuspręsti, mokėtum save suvaldyti. Nervingi, karšti žmonės, negalį susivaldyti, nemoką prisitaikyti daugiau prityrusių valiai, – tegu geriau sėdi pas mamą. Nes jis išėjęs į kalnus nuolat cyps ir vaitos, gadins ūpą visiems ir apsunkins darbą vadovui. Išmintingumus, atsargumas, pasiryžimas, valia, atsižvelgimas į sąkeleivius, – būtiniausios dvasios savybės, be kurių negali eiti į kalnus.
Pagaliau, einąs į kalnus turi mokėti gamtą jausti. Be gamtos pajautimo kalnų keliauninkas bus panašus į tą valkatą, kuris tik ieško progos ką nors padegti.
10. Kiekviena kelionė į kalnus reikalauja fizinių jėgų, todėl einąs į juos privalo turėti ir reikalingų fizinių savumų. Visų pirma, alpinistas privalo turėti sveiką širdį ir sveikus plaučius, kitaip – iš kalnų jis gali nebegrįžti. Reikia atsiminti, kad kopiant į kalną dirba visas kūnas, – ne tiktai kojos, pečiai, rankos bet ir visa muskulatūra, šlaunys, krūtinė, pilvas ir visi pajautimo organai. Sveiki kaulai, raumenys, gyslos, krimzlės, sveikas kraujas ir jo sveikas tekėjimas, sveika oda – visa tai alpinistui taip pat reikalinga, kaip ir geros akys, ausys, palytėjimo pajautimas. Ypač turi būti sveiki nervai. Sveikus nervus kelionė į kalnus sustiprina, kaip ir kitus kūno organus, bet pairę nervai kalnuose gali visiškai ištižti. Pagaliau kiekvienas alpinistas turi būti, kaip vokiečiai sako, „Schwindelfrei“, – žiūrint iš aukšto į bedugnę, turi jam galva nesisukti. Tai yra būtiniausioji sąlyga.
11. Ir turėdamas aukščiau minėtus fizinius bei dvasinius savumus, negali iš karto leistis į kalnų kelionę. Alpinistai gyvena principu: „erst wägen, dann wagen“, pirma apsvarstyti, paskum pasiryžti. Niekuomet neprivalai eiti į kalnus vienas, nors ir į lengviausią kelionę, – kalnuose kas minutė, kas žingsnis gali kokia nelaimė ištikti. Niekuomet neprivalai panorėti pasiekti daugiau, negu jėgos leidžia. Eidamas su draugais privalai klausyti daugiau prityrusio nurodymų ir visiškai pasiduoti jo vadovavimui. Eidamas į sunkesnę kelionę turi būti pasiruošęs. Visų pirma, turi jau turėti šiokią tokią techniką, išbandęs savo jėgas. Ir antra – turi turėti įsigijęs reikalingą kalnų kelionei „amuniciją“. Daugumas kalnų nelaimių ir ištinka todėl, kad žmonės leidžias į kelionę atitinkamai nepasiruošę.
Pasileisdami pirmą kartą į kalnų kelionę, niekuomet neikite vieni, be prityrusio draugo, be vado. Kalnai – rūstūs ir negailestingi. Jie šykštūs dovanoms. Ir retai jie kada dovanoja neužtarnautą dovaną – gyvybę… Jie mėgsta aukas ir ypač žmogaus gyvybės pavidalu!
12. Šveicarai, italai, austrai, vokiečiai turi gerai organizuotas alpinistų sąjungas. Tos sąjungos turi pristačiusios daug bakužių kalnuose, kuriuose galima pernakvoti, gauti maisto, sušilti. Tos sąjungos taiso ir tiesia takus per kalnus, leidžia gerus žemėlapius, specialią literatūrą. Kelionė po Vakarų Europos kalnus dėl tų sąjungų pasidarbavimo dabar yra žymiai palengvinta. Bet ir jų darbo vaisiais reikia mokėti pasinaudoti.
Didelio džiaugsmo, neaprėpiamos laimės suteikia kalnai, bet ir jų pavojai žmogui – nesuskaitomi…“ (B. S., „Apie alpinizmą“, in: Lietuvos studentas, Kaunas, 1930-10-15, Nr. 3, p. 5). [1v] // [1r] //