Pirmadienis 2.
Iš ekskursijos neigiamai išsiskiria Sal. Nėr. ir
Dvar.1
Ji man pasirodė lėta, tyli, kukli, be galo simpatiška, mokanti daugiau tylėti
ir klausytis, negu pati kalbėti. Sukosi tuomet apie ją įvairaus jaunimo. Man,
paprastam provincijos mokytojui, atvykusiam iš Šiaulių, net nepatogu buvo tarp jų
maišytis.
Antrą kartą su S. Nėrim susitikau Kaune pas prof. B. Sruogą, prieš
išvykstant ekskursijon į Vakarų Europą. Su B. Sruoga aš buvau jau seniau
pažįstamas, dažnai užeidavau pas jį. Profesorius sakėsi priėmęs ekskursijon ir
poetę S. Nėrį. Nelabai norėjęs priimti jos ir Dvarionaitės, nes išrodančios
silpnos, bet, kai pasižadėjusios „nesiskųsti ir nevaitoti“, priėmęs.
Reikia
pastebėti, kad B. Sruogos organizuojamos ekskursijos turėjo tikslą ne tiek pažinti
miestus, užsienio įvairius muziejus, kiek pasibastyti po kalnus. Aišku, visus
žymiausius muziejus, prieš išsikeldami į kalnus, aplankydavome. Be to, reikėdavo
„pasiruošti“, nes kelionėje patys virdavomės, kepdavomės, plaudavomės. Reikėjo
nusipirkti produktų, virvių, puodų ir t. t. Ekskursijos buvo organizuojamos pusiau
ūkišku būdu: įsidėdavome lietuviškų dešrų, lašinių… Norėjosi kalnuose pagyventi
čigonišku gyvenimu, kuo mažiausia naudojantis susisiekimo priemonėmis, kuo
daugiausia pasitikėti savomis kojomis.
Todėl B. Sruogos tikslas ir buvo
atrinkti į ekskursiją nesuglebusius dalyvius. Vykti į tokią ekskursiją buvo iš
dalies romantiška, iš dalies varginga, bet… įdomu: visiškai atitrūksti nuo
miesčioniškos kultūros, atitrūksti nuo visokeriopo sąlygotumo“ („[Domo Pinigio
atsiminimai]“, in: Literatūra ir kalba, t. IV: Atsiminimai apie Salomėją Nėrį, vyr. red. Kostas Korsakas,
Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas,
Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959, p. 109).