Nusileidom į šį gražų klonįAntanas Venclova aprašė, ką ekskursantai, pasiekę Schaufelspitze viršūnę, veikė toliau: „Nusileidę žemyn, kur yra malkų, verdamės valgyt. Puikus upelis. Viešbutis. Vėl nakvojam šiene labai susispaudę, nes nėra vietos. Už sienos bliauja ožkos. Nakčia žaibuoja ir griaudžia. Iš ryto Raila apsižiūri, kad nebėra kojinių – karvė suėdė. Liūdna, bet atgal nebeištrauksi. Leidžiamės dar žemiau – į Söldeno miestelį. Čia papildom maisto atsargą ir duodam pataisyt batus, nes vinys išsproginėjo“ (Antanas Venclova, „Mūsų studentų ekskursija į Europos Vakarus“, in: Jaunimas, Kaunas, 1929-10, Nr. 19–20, p. 284). Vėliau Antanas Venclova dar labiau išryškino įsiminusias kopimo į Schaufelspitze akimirkas: „Kartą, nusileidę kažkur į kalnų ganyklas, pavakare atvykome į trobelę, kurioje buvo pilna turistų. Vargais negalais Sruoga išrūpino čiužinius nakčiai mūsų moterims, o mes patys nusprendėme miegoti tvartely, kur hiutės direktorius, ar kaip jis ten vadinosi, paklojo mums šviežio šieno. Kai sugulėme, pro prakiurusį stogą blykčiojo žvaigždės, o už lentų sienelės mekeno ožkos ir bliovė avys. Kad ir išgėrėm vyno, miegas neėmė. Sruoga prisiminė Kauną, universitetą, į kurį grįžti, rodos, dar neturėjo jokio noro. Iš viso, matyt, profesūra jis nelabai jau buvo patenkintas – profesoriavo, nes tik iš to darbo galėjo be vargo išgyventi; kiekvienas literatas profesionalas tais laikais skurdo“ (Antanas Venclova, „Kelionė į Vakarus“, in: Jaunystės atradimas, Vilnius: Vaga, 1966, p. 139–140); „Patys įdomiausi kelionės momentai – kopimas į dvi viršūnes. Viena jų turėjo 3 333 metrų aukščio ir vadinosi Šaufelšpice. Į ją visa ekskursija palyginti ne per sunkiausiai įlipo. Tačiau iš šios viršūnės nusileidę į Zeldeno miestelį, turėjome jame ilsėtis ir remontuotis – kam vinys iš padų išlakstė, kam rukzako diržas nutrūko, kam vėl vindjakės rankovė atplyšo“ (Antanas Venclova, „Kelionė į Vakarus“, in: Jaunystės atradimas, Vilnius: Vaga, 1966, p. 141).. Perkam maisto atsargos. Rytoj kelsimeės į WildspitzePailsėję ekskursantai leidosi į sunkiausią kelionės etapą: „Už poros dienų, kurias praleidome su žmonėmis, vėl keliamės į aukščiausią viršūnę Wildspitze [lietuviškai – Klaikioji smailuma, – Antanas Venclova] apie 4 klm. (3774 metrų aukščio)“ (Antanas Venclova, „Mūsų studentų ekskursija į Europos Vakarus“, in: Jaunimas, Kaunas, 1929-10, Nr. 19–20, p. 284–285).. Vakar dienos gražius įspuūdžius sugadi- no kompanija. RailaBronys Raila (1909–1997), žurnalistas, literatūros kritikas, poetas, vertėjas. 1927–1932 m. Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto lietuvių, rusų, anglų kalbų ir literatūros, teatro meno studentas. Bronys Raila ekskursijos metu studentams virė valgį: „Kalnuose valgis reikia virtis patiems. Čia matome (apačioj dešinėj) ant upelio kranto studentą literatą Bronį Railą verdant ekskursijai pietus. Kaip matome, literato ir virėjo amatai kartais gali būti labai artimai susiję…“ (Antanas Venclova, „Mūsų studentų ekskursija į Europos Vakarus“, in: Jaunimas, Kaunas, 1929-10, Nr. 19–20, p. 285). su VenclovaAntanas Venclova (1906–1971), rašytojas. 1925–1932 m. Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto studentas. pradėjo reikšt pretenzijas, kad panelės turi per daug pirmenybių ir v su vyrais nesiskaitoBronys Raila ir Antanas Venclova buvo nepatenkinti dėl ekskursijos metu moterims sudarytų lengvesnių sąlygų: studenčių krepšiai buvo lengvesni (jų nešuliai svėrė po 10–12 kilogramų, vyrų krepšiai buvo sunkesni – ne mažiau 20 kilogramų), joms parūpinti kiti patogumai (kalnų nameliuose merginoms išrūpinti čiužiniai, vyrai miegojo ant šieno), merginos ne visada gamino valgį (joms ilsintis, virėjais teko būti vyrams).. Aš baisiai supykau ir per vakarienę pareiškiau, kad ateity bus žiuūrima lygybės iki smulkmenų, ir viešai paprašiau Pini- gioDomas Pinigis, Šiaulių gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas, Balio Sruogos pagalbininkas 1929 m. išvykoje po Vakarų Europą. Ekskursijai pasibaigus Balys Sruoga dėkojo Domui Pinigiui: „Ypač dėkoju širdingai […] p. D. Pinigiui, antrojoj grupėj broliškai pasidalinusiam su manimi vadovybės per ledynus rūpesčius ir džiaugsmą“ (Balys Sruoga, „Laiškas į Redakciją“, in: Lietuvos aidas, Kaunas, 1929-08-13, Nr. 182, p. 6)., kad jis užrašinėtų kaąsnelius – kiek kas suvalgo. Tai pasakęs išėjau ir nebegrįžau (nevalgiau su jais). Ištiko skan- [1v] // [1r] //