Iš kalnų žinios – nekokios – daug sniego,
sunku1
Puiku ilsėtis
kalnų viršūnėse, kur dar nėra sniego! Visas dangus mėlynas, tik rytuos viršum
dantytų kalnagūbrių balti debesiūkščiai tirpsta melsvose ūkanose. Toli šnera
upeliai. Vėsu. Aplink iš visų pusių stūkso milžiniški balti kalnai – ramūs, tylūs,
šalti“ (Antanas Venclova, „Mūsų studentų ekskursija į Europos Vakarus“, in: Jaunimas, Kaunas, 1929-10, Nr. 19–20, p. 284).
Tirolio Alpėse
buvo takų, pažymėtų raudonai dažytais akmenimis, ir tik šitais takais buvo galima
eiti. Vietomis, kur baigiasi kalnų pievos ir miškų juostos ir prasideda amžinojo
sniego karalystė, pašlaitėmis reikėdavo žingsniuoti siaurais pavojingais
takučiais. Čia būdavo užrašai „Nur für Schwindelfreie“ [vok =Tik mėgstantiems aukštį]“. Iš tikrųjų imdavo šiurpas,
pažvelgus žemyn – labai labai toli pro debesis matyti saulės užlietos ar rūko
pilnos pakalnės, tamsžalės, mažos kaip degtukai eglės, siauručiai sidarbriniai
upių siūlai. Pakėlęs galvą, vėl matai į siaubingą aukštį iškilusią viršūnę, pro
kurią ėjai tu ir tavo kelionės draugai per porą metrų vienas nuo kito, susirišę
virvėmis, be galo atsargiai statydami koją ant ledo ar uolų atbrailos,
stengdamiesi žiūrėti vien tiktai prieš save. Tie momentai sapnuodavos dar kelerius
metus, ir grįžus iš Alpių kelionės (Antanas Venclova, „Kelionė į Vakarus“, in: Jaunystės atradimas, Vilnius: Vaga, 1966, p.
138–139).