2r

Mano santykiai čia baisiai keistai klojasi, daug ko aš nesuprantu„Dėl šiame laiške paminėtų Balio santykių su mano tėvu. Tėvas Balį mėgo, jam imponavo jo gabumai, nors aiškiai nepatiko stoka formų pas jį (nors jis pats jų nepaisė). Bet Balio nemėgo jo šeimininkė Klementina Kopystinskaitė, kurią Balys padėjo 1922 m. pargabenti per demarkacijos sieną į Lietuvą. Ji pabėgo iš Ukrainos į Lenkiją, o man dar gyvenant Ukrainoje, sakydavosi esanti daugiau ukrainietė negu lenkė – čia ėmė demonstruoti savo lenkiškumą – poniškumą. Suėjo su Būgių kaimynais lenkais, ėmė į Balį žiūrėt iš aukšto, o pati menkai raštinga. 1935 m. pavasarį tėvas sunkiai sirgo, buvo Mažeikių ligoninėj, ten mudu su Baliu jį slaugėm apie dvi savaiti. Bet tada Klementina susirūpino – kas bus, jei tėvas mirs? Balys ją išvarys! Prasidėjo intrigos, į kurias, be minėtos Radavičienės, buvo įsivėlusi ir E. Biržiškienė. Rezultate Tėvas buvo prikalbėtas Klementiną vest. Tas faktas santykių ne tik nepataisė, bet jai intriguojant ėjo vis blogyn“ (Vandos Sruogienės pastaba)..

Tėvas – iš vienos pusės – labai ''„предупредителен''“. Kai aš iš ryto sėdžiu, kiek sargaliuodamas, jis ateina pas mane – pažiuūrėti. Prie stalo – sten- gias, kad man nieko netruūktų. Po arbatai – laukia, kada ateis 7,. 50 val., kada mes eisime su Dalia. Bet man kaip tyčia – tos kalbos trūksta. Juo aš lab ai iau stengiuos surasti kalbą, juo kvailiau man isšeina. Rezultate – tyla – ir labai kankinama. Iš kitos pusės – jis nuolat užeina į Kl-os„Iš esmės gerus mano tėvo ir Balio santykius drumstė 1922 m. atvykusi iš Ukrainos šeimininkė Klementina Kopystinskaitė. Tai buvo mano motinos globojama neturtinga mergina. Motinai mirus, ji liko čia šeimininkauti ir tik vieno tikslo siekė – ištekėti už mano tėvo. Prasidėjo intrigos prieš Balį ir mane, nuteikimas tėvo prieš mus, tad mūsų santykiai su tėvu pamažu gedo, viešėdami Būgiuose kentėjome. Nors tėvas nuoširdžiai stengėsi sudaryti Baliui Būgiuose geras darbo ir atostogų sąlygas, Klementinos elgesys vertė Balį jaustis užkuriu. Tai atsispindėjo „Milžino paunksmės“ Jogailos apibūdinime. Tie santykiai sudarė, kad ir labai stilizuotą, bet aiškiai matomą pagrindą „Pavasario giesmės“ charakteriams. Klementina mezgė ryšius su apylinkės lenkais. Kilusi iš smulkių Ukrainos bajorų, net tolima žinomo lenkų poeto Bagdono Zaleskio giminaitė, nors pati beveik beraštė, žiūrėjo į Balį iš aukšto, kaip į neišauklėtą mužiką. Namuose kalbėjo lenkiškai, sunkiai per ilgus metus tepramokusi susikalbėti su tarnaitėmis žemaitiškai. Balys niekad Būgiuose neišsidavė mokėjęs kiek lenkiškai, su tėvu kalbėjo lietuviškai arba, jei sudėtingesnis klausimas, rusiškai, o su Klementina – tik rusiškai. Kai Balys buvo įsigilinęs į savo kūrybą, jis paprastai susikaupęs tylėdavo. Dėl to per pietus ar vakarienę būdavo kartais niūri nuotaika, nes tyla aiškinama nemandagumu. Visa tai mus labai slėgė, trukdė Baliui dirbti. Pagaliau porą metų prieš karą tėvas vedė Klementiną. Bet tai nuotaikos nepataisė“ (Vanda Sruogienė, Balys Sruoga mūsų atsiminimuose, sudarė Vanda Sruogienė, Vilnius: Regnum fondas, 1996, p. 110–111). „Nebuvo ji [Klementina] blogas žmogus, bet mažos inteligencijos, be to – lenkė, mano vyro nesuprato, juo nepasitikėjo, intrigavo prieš jį ir prieš mane. Liūdni dalykai dėl to buvo“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, iš Čikagos – į Vilnių, 1978-07-01, [pasirašytas mašinraštis], in: LLTI TS, l. 2r). ''„kambarėlį''“ – šnekas nuoširdžiau- siai, kaip seniau nebūdavo. Su Kl. – pas mane maxksimum manda- gumo, bet kai atsiduriame dviese – visai nėr ko kalbėti, o prie stalo – persimetame vienu kitu sakyiniu. Tai vėl labai sunkus įspūdis ir pergyvenimas. Apie R-nę„R-ne – Genovaitė Radavičienė, kaimynė dvarininkė, kuri intrigavo ir nustatinėjo mano tėvą ir Klementiną prieš Balį ir mane“ (Vandos Sruogienės pastaba). vėl niekas nė žodžio. Atrodo, tėvas pajuto Kl-os netaktą su tuo bėgioji- mu ir stengias šiaip taip šlifuoti įspūdį. Ir, štai, rytoj – Tėvo Geburgstag. Su Daliuku galvojom galvojome – na, kokia dovana jam duoti, – kaip tyčia, nieko neturime. Ir čia – padariau prieš Tave prasižengimą: nieko kita nesugalvojome, kaip dova- noti jam ''„Осужденiие Пaганини''“1936 m. Maskvoje išleistas rusų rašytojo Anatolijaus Vinogradovo (1888–1946) biografinis romanas apie italų smuikininko Niccolò Paganini (1782–1840) gyvenimą. – abu pasirašėme. Atleisk, Vanduk, kad Tavo dovaną atidaviau, bet kad susidarė tokia padeėtis – nebezžinojau, kaip beišsiversti. Ir atidaviau, pati su- pranti, ne todeėl, kad dovanos nebranginčiau!

Dabar trečiadienis – 10 valandąa vakaros (ryt OnėOnė Savickaitė-Butkienė (g. 1901), Kazimiero Daugirdo darbininkė Būgių ūkyje. anksti eina į Viekšnius), Dalė jau seniai miega, tTu tur būt turbūt Teatre sėdi, o aš… a A š Tau ir apie Tave galvoju. Kad Tau gera būtų ir lengva, kad Tu žinotum, kad tTu justum, kaip aš Tave myliu! Norėjau Tau šiandie parašyti gražų gražų laišką, bet, die- važ, matau, kad neišeis. Šiandie vis del to dėlto gana įtemptai padirbėjau, ir dvasia šiek tiek išsieikvojo, ir akys pavargo. Ir žo- džių neberandu pasakyti tam, ko širdis taip trokšta.

Ačiū Tau, Vanduk, kad Tu buvai man tokia gera, kad graąži- nai man gyvenimą, kad išgelbėjai iš tos baisios klaikumos, kurioj buvau atsiduūręs. Ačiū, Tau, Vanduk, ačiū! Aš vėl tikiu, kad galėsiu ką gera padaryti, ir tai bus tik padėka Tau.

Baisiai Tavęs pasiilgau, miela Tu, – mylima – mylima! Dar Tu negrįžai iš Teatro, o laišką aš jau turiu nešt atiduoti. Labanaktis, Vanduk, labanaktis – mylima – numylėta.

Bučiuoju Tave stipriai – visą-visą visą visą – T m u , mylima mano!

Bal

Trečiadienio vakaras.

Bučiuoju – iki šeštadienio!

Žinai, RodzevičiūtėsMaria Rodziewiczówna (1863–1944), lenkų rašytoja. ''„Skriauda''“Marija Rodzevičiūtė, Skriauda, iš lenkų kalbos vertė Teodor Jeske-]Choiński, Kaunas: Spaudos fondas, 1937. baisiai bijauri, stačiai šlykšti ir st br udna knyga. Idiotai tik galėjo ją versti ir leisti. Gerai Dalė padarė, kad ne- skaitė. Tai – nešvankus kaimiečių dergimas ir apologija baudžiavos bei dvarininkų aà la Sobieslovas„Sobieslovas Panceržinskis [1870–1942], artimiausias Būgių kaimynas, dvarininkas, [Ašvėnų dvaro savininkas], tamsus ir žiaurus žmogus, su lenkiškomis pretenzijomis, skriaudęs savo kumečius, gyvenęs nešvariai. Su ta šeima Būgių savininkai iš seno buvo karo stovy, retkarčiais tesusitikdavo, nors jis turėjo dvi mano amžiaus dukteris, su kuriomis aš draugavau, atvažiuodama į Lietuvą dar prieš I-ąjį karą“ (Vandos Sruogienės pastaba).. [2r] // [2v] //