Mielos Vanduk ir Daliuk! Praėjusią savaitę gavau keletą laiškų ir siuntinėlių su cigarais. Labai ačiū! Dabar neturime nei radijo, nei laikraščiųPrieš lagerio evakuaciją sustiprinti draudimai, susiję su žiniomis iš laisvojo pasaulio: „Visokie gandai plito juo labiau, kad valdžia uždraudė lageriui laikraščius gauti. Joks paštas, jokie laiškai, jokie siuntiniai nebeateidavo. Visi radijo aparatai iš visur buvo surankioti ir nežinia kur nukišti. Nejauku pasidarė. Niekas nieko tikra nežinojo. Nežinojo net Mayeris. Kelis kartus skubos keliu klausė aukštesnės valdžios, kas daryti, kur ir kaip evakuotis, – jokio atsakymo negavo“ (Balys Sruoga, Dievų miškas, redagavo Donata Linčiuvienė, (ser. Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius, Nr. 3), Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 367); „Sausio mėnesio viduryje, kai rusai buvo jau prie Elbingo, už 23 kilometrų nuo Stutthofo, kaceto administracija griebėsi didesnių apsaugos priemonių. Ji sulaikė kalinių korespondenciją, nebeleido skaityti laikraščių, išjungė mūsų garsiakalbį, uždraudė vakare išeiti iš blokų. Langų aptamsinimas, visą laiką buvęs, dabar pagriežtintas. Už mažiausią aptamsinimo netobulumą buvo skiriamos griežtos bausmės. Netrukus mūsų ausys pradėjo girdėti artilerijos dundesius…“ (Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške: Kaceto pergyvenimai, Putnam: Immaculata, 1951, p. 397).. Nieko nežinau, kas vyksta pasaulyje. Žinoma, nėra jokių ženklų, kad būčiau paleistas iš lagerio. Esu sveikas ir stiprus. Visus įvykius stebiu labai ramiaiBalys Sruoga aprašė įvykius prieš pat lagerio evakuaciją: „Raudonoji armija jau paėmė Elbingą. Kai kurios žydės, dirbusios tenai, buvo sugrąžintos pėsčios į Stutthofą. Kitos, kur silpnesnės, buvo paliktos pakeliui, – ir jos paskui vienos pačios be palydovų šiaip taip atkulniavo į lagerį. Elbingas gi už trijų dešimčių penkių kilometrų nuo Stutthofo. Dienomis lėktuvai padangę raižo. Naktimis – Gdanską ir Gdynę tratina. Girdėti tolimos artilerijos veiksmai. Dunda žemė nuo pabūklų. Dangus raudonuoja. Tačiau įsakymo evakuotis vis dar nėra ir nėra! Pesimistai ir skeptikai triumfuoja: – O ką, – ar ne mūsų teisybė?! Jokios evakuacijos nebus. Matote, jau visur pilnos statinės dervos. Sušutins mus. Iššaudys mus. Dujomis išnuodys ir padegs! Nerimastis auga. Sargyba aplink lagerį padidinta. Kulkosvydžiai stovi nebe tik bokštuose, bet ir ant kalnelių, visiem takam takeliam apšaudyti. Visiškai panašu į velniavą. 1945 metų sausio 24 dieną visiem kaliniam buvo pranešta: būti pasirengusiem kelionei. Rytoj ketvirtą valandą rytą išvykstam“(Balys Sruoga, Dievų miškas, redagavo Donata Linčiuvienė, (ser. Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius, Nr. 3), Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 367–368).. Mano vargšai vaikeliai, Vanduk ir Daliuk, dabar turit rūpintis tik savimi. Aš nepražūsiu, bet kokiu atveju man nieko blogo nenutiks. Esu geros nuotaikos ir labai ramiai žvelgiu į ateitį. Esu sveikas ir optimistiškai nusiteikęs, koks turi būti gyvenimą teigiantis poetas!

Mano vargšai vaikeliai, Vanduk ir Daliuk, stipriai ir padrąsinančiai bučiuoju Jus abi, spaudžiu Jums rankas, apkabinu.

Laiminu Jus – klausykit, – laiminu Jus.

Likit sveikos! Būkit tvirti ir drąsūs, mano vargšai vaikeliai, sudiev!

Aš bučiuoju – bučiuoju Jus.

Netrukus pasimatysim„Tai buvo paskutinis laiškas, kurį mudvi gavome iš Balio. Iki vasaros nežinojom nieko apie jo likimą. Iš Berlyno pranešta buvo, kad Stutthofo lageris evakuojamas į Oldenburgą. Tik atsiradus anglų komendantūrai Liuneburge, kur mes atsiradom vasario mėn., gavau iš komendanto leidimą nuvažiuot į Oldenburgą – Dalia ten nuvažiavo motociklu su tokiu Dainučiu ir nieko nerado… Pasklido gandai, kad stutthofiečiai, vežami laivais, buvo anglų subombarduoti jūroj ir daugybė lavonų buvo išmesta į krantą prie Liubeko… Važiavau ten teirautis. Rašiau laiškus visoms atstovybėms – į Ameriką, Londoną, Romą, teiravausi Danijoj ir Švedijoj, kur teko išgirst, kad ten atsirado keli stutthofiečiai – Balio niekur nebuvo… Tik iš Žadeikio Washingtone gavau pagaliau žinią iš Amerikos laikraščių, kad Balys atsidūrė bolševikų okupuotoje Lietuvoje. Visos viltys buvo palaidotos – važiuot pas jį? Veržiausi visa savo esybe, bet buvau griežtai perspėta, kad ir gavusi leidimą greičiau atsidursiu Sibire, negu Lietuvoje pas Balį… Ar aš galėjau aukoti Dalios likimą? Liko tik laukti – tikėjomės, kad dalykai pasikeis, buvau palyginti rami dėl Balio – atsidūrė namie, tarp draugų. Nenustojau vilties pasimatyt. Ir štai, 1947 m. spalio pabaigoje atėjo žinia, kad X. 16 d. Balys mirė…“ (Vandos Sruogienės pastaba).