Vanduk, mano mylima miela! Praėjusi savaitė man buvo ypač palanki: gavau 2 Tavo atvirlaiškius ir 1 laišką (XI-18), Dalios ir Šilkarskio laiškusNeišliko Baliui Sruogai į Štuthofą tuo metu, prieš lagerio evakuaciją, rašyti Dalios Sruogaitės ir Vladimiro Šilkarskio laiškai.. Tu man atsiuntei tokių stulbinančių naujienųApie lapkričio mėnesio pabaigoje įvykusį Vandos Sruogenės vizitą Berlyne, Lietuvių komitete, o vėliau Vokietijos gestapo viršininko Heinricho Himmlerio būstinėje, kur jai aukštų pareigūnų buvo tvirtai užtikrinta, kad lietuvių garbės kaliniai bus išleisti Kūčioms, Kalėdoms, plačiau žr. in: Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 133.. Atrodo, kad pasaulyje kažkas pasikeitė. Nekantriai laukiu Tavęs sugrįžtant iš Berlyno, – ar vėl išsamiai praneši? Ar ateinanti savaitė turi nulemti mūsų likimą? Tai būtų nuostabu. Bet, manau, Berlyne tęsiamas tas pats žaidimas, kuris prasidėjo Lietuvoje. Nebegaliu daugiau galvoti apie teisingumą ir protą. Kalinių paleisti neskubama. Kalinys juk labai brangus daiktas, būtent daiktas. Per karą reikia taupyti visus daiktusIroniška mintis apie kalinį kaip daiktą kartota ir anksčiau, kai gyventa greito ištrūkimo iš lagerio viltimi: „Vanduk, kokie nepaprastai naivūs buvom, kai laukėm, kad pasikeis mūsų likimas! […] Kalinys yra kapitalas: karo metu reikia taupyti!“ (žr. 1944-05-13 laišką).. „Gražūs žodžiai – darbų jokių“, – tai jau išgyvenom šimtąkart. Visada kažkas išgalvojama, dėl to žodžio vėl nesilaikoma. Labai liūdna taip galvoti, bet taip yra iš tikrųjų. Esame svečiai svetimoje šalyje, – o visa kita laikoma savaime suprantamu dalyku. – Dalios laiškas suteikė man labai stiprių išgyvenimų, – mano geras, mano vargšas vaikas! – ji išspaudė ne vieną ašarą. Mano vargšas vaikas! Sujaudino, kaip ji Tau atneša sūrį… Suprantu Dalios būseną ir išgyvenimus, man dar liūdniau, kad negaliu jai padėti. Bet atsižvelgiant į mūsų situaciją Daliai pasisekė su darbu. Tai geriausia, ką ji galėjo gauti. Kitiems daug blogiau. Esu taip perpildytas ilgesio, kad negaliu parašyti Daliai – tai man per liūdna, – pabučiuok Ją, padėkok nuo manęs – šiandien daugiau nieko negaliu pasakyti. Dabar man šiek tiek lengviau: aš jau gavau truputį daugiau žinių apie Jūsų kasdieninį gyvenimą, vėl galiu jaustis Jums artimesnis. Kartais vėl galiu pamiršti neišsprendžiamą bjaurų klausimą: „Kas aš esu? Kur aš esu?“Citata ir parafrazė iš Stefano George's eilėraščio „Nakties daina“ (žr. 1943-06-14 laišką). Stengiuosi išsivaduoti nuo realybės pojūčio, tačiau kelis kartus perskaičius Dalios laišką šis klausimas vėl itin sunkiai iškilo. Be to, žiemą turėčiau visiškai nutraukti savo kūrybinį darbą: neturiu kampo, kur būtų galima dirbti. Be to, visur tiek daug žmonių, nelaimės draugų, kurie užuot buvę draugais, yra tik nelaimė draugams. Todėl minioje esu baisiai vienišas. Ištisas valandas sėdžiu nepratardamas nė žodžio, nors ir nedirbu – tai neįmanoma. Todėl mano ilgesys dar skaudesnis. Na, taip, – nieko nepadarysi, – reikia viską ištverti. Reikia. Aš tai padarysiu – iki karo pabaigos. Prašau, parašyk man daugiau smulkmenų iš jūsų kasdieninio gyvenimo, – man bus jaukiau šiame pasauly. – Praėjusią savaitę gavau labai vertingą siuntinį nuo J. Šapkaitės (Wien I, Körtnerring, II), daugiausia su lietuviškais riebiais produktais; geroji mergaitė turbūt rinko man, – gal Tu gali jai kuo nuoširdžiausiai padėkoti? Ar galima Greifsvalde nusipirkti rūkomojo popieriaus? Pas mus čia kvailas ruduo: vis lietus ir lietus, – liūdnas, beviltiškas. Belieka tik viena paguoda: mūsų biografija bus reikšmingesnė. Nieko nepadarysi, Vanduk! Be to, mano komedija „Dobilėlis penkialapis“„Pagaliau baigė rašyti ir paskaitė keletui saviškių. Tai buvo „Penkialapis Dobilėlis“ – komedija. Joje atpažinome ketvertą mūsų viengungių ir vieną „ženotą“ jaunuolį. Tai buvo ryškios, stipriai šaržuotos jų charakteristikos. Vadinas, Sruoga ėmė medžiagą iš čia pat, nors aplinką, intrigą, idėją sukūrė iš savo šaltinių“ (Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške: Kaceto pergyvenimai, Putnam: Immaculata, 1951, p. 258). – labai blogai parašyta – beviltiškai blogai – aš turiu ją sunaikintiBalys Sruoga iš visų Štuthofe parašytų kūrinių ypač kritiškai vertino komediją Dobilėlis penkialapis, nors rašė ją entuziastingai, tikėdamas geru rezultatu. Nepaisant to, ši komedija išsiskiria „subtilesni[u] charakterių bei situacijų komizm[u]“ (plačiau žr. Algis Samulionis, „Paaiškinimai“, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 3: Dramos, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 718), laikoma farsine: „Kad komedijose B. Sruogai pirmiausia rūpėjo juokingos situacijos, bet ne žmonių charakterių ydos, vaizdžiausiai mums liudija viena įmanomiausių komedijų Dobilėlis penkialapis. Šito linksmo kūrinėlio kamieną sudaro penki Lietuvos provincijos senberniai, kurie yra pasiryžę nevesti ir šituo tikslu yra sudarę penkialapio dobilo klubą. Bet vieną dieną šiuos penkis senbernius pasiekia gandas, kad Lietuvos vyriausybė ketinanti visus nebejaunus viengungius apdėti mokeščiais. Iš dalies bijodami šių mokesčių, iš dalies įsipainiodami į linksmų moterų jiems statomas pinkles, tie penki senberniai nueina iki to, kad kiekvienas jų pagal savo būdą ir aplinkybes pradeda pirštis vienai ir tai pačiai dvarininkaitei senmergei, 32 metų Rožei Kumpytei, kuri, tiesa, kaip autorius pažymi, tebėra „gražiai išlaikiusi ankstybos jaunystės grožį“. Bet suorganizuoti veiksmą taip, kad pusė pagrindinių veikėjų komedijos pabaigoje atsidurtų priešingam stovyje, negu buvo pradžioje – iš užkietėjusių viengungių taptų pakvaišusiais, vienai ir tai pačiai moteriai besiperšančiais meilikautojais – reiškia kurti ne komediją, bet farsą, nes šis grindžiamas ne tiek žmogiškų charakterių silpnybėmis, kiek įvairiomis gausiomis, nors ir kvailomis, neįtikimomis situacijomis. Taigi Dobilėlis penkialapis, nors ir nešioja komedijos vardą, yra farsas. Kai jo juokingoms situacijoms sukurti rašytojas dar pavartoja baliaus kaukes ir įsigėrusių žmonių apsvaigimą, nebegalima rimtai kalbėti apie veikėjų charakterių piešinius, o apie nuotykinį veiksmą. Tiesa, prof. St. Yla liudija, kad pagrindiniai Dobilėlio penkialapio vyriški veikėjai Sruogos buvo nusižiūrėti iš lietuvių kalinių grupės Stutthofo kacete. Todėl tie B. Sruogos draugai, kurie skaitė komediją, arba jos klausėsi kacete, galėjo joje atpažinti savo draugų vieną antrą bruožą ir dėl to juoktis, tačiau tai nedaug tereiškia tam skaitytojui, kuriam modeliai nepažįstami. Tiesa, jis mato, kad komedijoje Sruoga stengiasi individualizuoti kiekvieną veikėją, tačiau jis tai atlieka tik vienu antru paviršutiniu brūkšniu. Antra vertus, negalima nė norėti, kad 90-ties puslapių komedijoje rašytojas pajėgtų nupiešti šešių vyrų ir keturių moterų apypilnius paveikslus, ir tai juo labiau, kad pirmasis komedijos tikslas buvo pasijuokti ir pasityčioti iš senbernių stovio. Šituo tikslu B. Sruoga ir kūrė juokingas, kartais nebeįtikimas ir kvailas situacijas, kurios komediją pavertė farsu“ (plačiau žr. Jonas Grinius, „Balys Sruoga – dramų rašytojas“, in: Veidai ir problemos lietuvių literatūroje, Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1977, p. 74).. Galbūt vėliau man pavyks geriau parašyti. Vanduk, pabučiuok mūsų brangų, be galo mylimą Daliuką, – galbūt galėsiu jai parašyti vėliau. Vanduk, tik Tu parašyk man apie Jūsų kasdieninį gyvenimą! Vanduk, ar girdi mane?