Vanduk, mano miela! Šiandien atėjo Tavo 02-10 laiškas, – ačiū, ačiū! Mūsų laiškų turinys yra ribotas, bet kiekviename Tavo laiške aš randu vis kažką naujo, – jaučiu Tavo dvasinę būseną – ir tai suteikia man daug džiaugsmo. Aš jaučiu tą patį, kaip Tu: mes maždaug prieš savaitę buvom kartu. Jokios sienos negali išskirti mūsų sielų. Jaučiuosi čia kaip svečias, nepritampu prie stovyklos gyvenimo, – viskas, kas vyksta lageryje, man nerūpi, aš čia svetimas ir išdidus. Esu toks, koks buvau anksčiau, gal tik dar jautresnis. Mano santykiai su nelaimės draugais kuo geriausi. Aš taip aiškiai jaučiu, kad kovo mėnesį grįšiu pas Jus, man daugiau nebereikia jokio realaus pagrindo. Kodėl Dalia atsisakė stipendijos iš Muzikos mokyklos? Nenorėčiau dabar spausdinti savo dramų, – aš juk negaliu skaityti korektūros. Tas pats pasakytina ir apie antrąjį „Giesmės apie Gediminą“ leidimąBalys Sruoga, Giesmė apie Gediminą: gražiajam jaunimėliui, iliustravo Mstislavas Dobužinskis, Kaunas: Sakalas, 1938. „Pirmąsyk fragmentai iš poemos buvo publikuoti „Židinyje“ 1937 m. pabaigoje. Matyt, autorius jautė kūrinio pobūdį, nes, siųsdamas tekstą į žurnalą, pats pridėjo redakcijos prierašą, jog šiuos fragmentus persispausdinti draudžiama, ir redakcija jį išspausdino. Atskira knyga poema pasirodė 1938 m. pradžioje 4 200 egz. tiražu su gražiomis dail. M. Dobužinskio iliustracijomis. Pasipylė recenzijos, – dažniausiai nedidelės, bet, kaip liudija vienas iš jų autorių A. Vengris, poeto priimtos labai jautriai, su dėkingumu“ (Algis Samulionis, „Paaiškinimai“, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 1: Poezija, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996, p. 820; plačiau apie poemos sumanymą, rašymo istoriją ir leidybą po Antrojo pasaulinio karo JAV ir Lietuvoje žr. Idem, in: Ibid., p. 818–820).. Koks leidėjas norės jį paskelbti? Su „Sakalu“ būtų galima pašnekėtiBalys Sruoga norėjo tęsti bendradarbiavimą su „Sakalo“ leidykla, planavo išleisti dar dvi dramas – Apyaušrio Dalia ir Kazimieras Sapiega. Balys Sruoga leidyklai pristatė šių kūrinių temas, idėją, personažus. „Sakalo“ leidyklos įkūrėją ir vadovą Antaną Kniūkštą šie Balio Sruogos pasiūlyti kūriniai sudomino – jis prašė atsiųsti jų rankraščius, ketino juos publikuoti, tačiau dėl prasidėjusios nacių okupacijos jie tuo metu nebuvo išspausdinti (plačiau žr. Balio Sruogos laiškas Antanui Kniūkštai, iš Vilniaus – į Kauną, [19]41-09-10, in: MLLM GEK 10909, MLLM ER1 1656, l. 1r)., bet su naujais, man nežinomais, – jokiu būdu. Žinoma, jei Tau reikia pinigų, gali atiduoti spausdinti viską, kas, Tavo nuomone, geriau. Bet jei gali išsiversti, nepublikuok nieko. Praėjusią savaitę atkeliavo siuntiniai Nr. 5, 6 ir 8Balys Sruoga gavo siuntinius Nr. 5, 6, 8: 1944 m. sausio 18 d. Vanda Sruogienė Baliui Sruogai išsiuntė 3 [klg.] ir 1/2 [gr.] siuntinį Nr. 5, kuris „gautas tikrai“ („Duonos 1 1/2 kl[g]., dešros 250 gr., taboka, „Vitaminai“, sviesto 200 gr., akiniai, kava, buljonas, papirosai, „Skutal“, tepalas nuo egzemos“) („Sąrašas siuntinių, siųstų į Štuthofą“, in: „Balys Sruoga, „Biografija, 1943–1945, Stutthof“, in: BLKMČ BS, l. 99r); 1944 m. sausio 24 d. Vanda Sruogienė Baliui Sruogai išsiuntė 3 [klg.] ir 300 [gr.] siuntinį Nr. 6, kuris „gautas tikrai“ („Sviesto 300 gr., žąsies pašteto 200 gr., medaus buteliuke 200 gr., kava, tabokos iš Doros dėžutė, 4 dėž[utės] papirosų, 3 gab[aliukai] buljono, juodų serbentų marmelado, svogūnų, 2 obuoliai“) („Sąrašas siuntinių, siųstų į Štuthofą“, in: LLTI BR, f. 53, b. 1370, l. 3v); 1944 m. vasario 2 d. Vanda Sruogienė Baliui Sruogai išsiuntė 500 gr. siuntinį Nr. 8, kuris „gautas tikrai“ („Tabokos maišelis 150 gr., buljono 2 gab[aliukai], kavos, sviesto 200 gr., 2 dėž[utės] papirosų“) (Idem, in: Ibid.). Balys Sruoga negavo siuntinių Nr. 4 ir 7: 1944 m. sausio 13 d. Vanda Sruogienė Baliui Sruogai išsiuntė 1 [klg.] ir 250 [gr.] siuntinį Nr. 4 („Pyragaitis iš Būgių, kava, 2 dėž[utės] papirosų, tabokos maišelis, dantims milteliai, muiliukas skutimuisi, popieriai papirosams“) („Sąrašas siuntinių, siųstų į Štuthofą“, in: LLTI BR, f. 53, b. 1370, l. 3r); 1944 m. sausio 31 d. Dalia Sruogaitė išsiuntė 7 kl[g.] siuntinį Nr. 7 („250 gr. lašiniukų, 6 dėž[utės] papirosų, 3 sąsiuv[iniai] papirosinio popieriaus, 50 lapų popieriaus, 4 bloknotai, rašalo buteliukas, 250 gr. meduolio, tabokos [?] gr., 2 klg. duonos, degtinės, alaus butelis, 2 obuoliai mūsų, kavos“) (Idem, in: Ibid.).. Trūksta Nr. 4 ir 7. Siuntinys su rašymo priemonėmis ir rūkomuoju popieriumi neatėjo. Didelės kartoninės dėžės taip pat negavau. Bijau, kad pakeliui ji gali pražūti. Siuntiniai nuo Albino, Alinos, Marytės irgi nepasiekė (galbūt jie buvo registruoti? Tokie draudžiami)Balio Sruogos bičiuliai Albinas Rimka ir Marija Nemeikšaitė jam ne kartą į lagerį siuntė maisto ir tabako (žr. „Sąrašas siuntinių, siųstų į Štuthofą“, in: „Balys Sruoga, „Biografija, 1943–1945, Stutthof“, in: BLKMČ BS). Aleksandros Zubovaitės-Fledžinskienės (Alinos) siuntiniai Baliui Sruogai į Vandos Sruogienės sudarytą siuntinių į Štuthofą sąrašą nepateko (žr. Idem, in: Ibid.).. Dingę siuntiniai dar gali atkeliauti. Kartais tokie siuntiniai ateina po 2–3 mėnesių, – juk karas. Akinius gavau, gaila, ne tuos, kurių norėjau. Šitie žiūrėjimui į tolį, o man reikia skaitymui (paauksuotais rėmeliais). Na, aš išsiverčiau ir su šiais: pasitaisiau savo senus akinius. Beveik kiekvieną dieną per pietus prisimenu mūsų draugę ponią DegląjąDegloji – kiaulė Būgių ūkyje., – perduok labų dienų jai, – ji turi gerą skonį. Pasveikink taip pat mano draugus Dzingulį ir Murzą„Dzingulis – mūsų šuniukas, Murza – Būgių šuo“ (Vandos Sruogienės pastaba)., manau, kad jiems dabar viskas gerai. 02-16 man pavyko, – žinoma, buvo truputį liūdna, bet drąsu„Pirmasis šio laiško puslapis skersai perbrauktas kažkokiu mėlynu chemikalu, matyt, cenzorius tikrino, ar nerašyta slaptu rašalu“ (Vandos Sruogienės pastaba). Kalbama apie lageryje Balio Sruogos vadovaujamo literatų būrelio „Aitvarai“ narių surengtą vasario 16-osios šventę: „Ir vasario 16-tai aitvarininkai paruošė programą. Buvo kitaip papuoštas kalbėtojų pultas, kitaip pergrupuoti suoleliai. Laukta, mat, svečių: mūsų žurnalistų – spaustuvininkų ir kitų tautų atstovų – čekų, lenkų, latvių ir estų. Jie atėjo, ir Sruogai atrodė, kad visos iškilmės turėjo bent svečiams patikti. Tačiau patiko ir saviškiams, tik šie buvo santūrūs reikšti savo pasitenkinimą“ (Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam: Immaculata, 1947, p. 256). „Vasario 16 d. iškilmių vakarui savo valgomąjį išpuošėme eglių šakutėmis, keliais vazonėliais žydinčių gėlių ir savo trispalve. Pasikvietėme pas save lenkų, čekų, latvių ir estų atstovus, kurie tą dieną mums atsiuntė sveikinimus. Susikaupimo valandėlėje prisiminėme žuvusius kovoje už Tėvynės laisvę ir mintimi pasveikinome savo namiškius ir visus tuos, kurie kovoja dėl mūsų tautos išvadavimo. Paskaita apie nepriklausomybės idėją istorijos eigoje, savos originalios kūrybos skaitymas ir tėvynės dainos nukėlė mus visus toli anapus spygliuotų vielų į pavasarėjančius gimtosios žemės laukus. Tėvynės ilgesys ir susirūpinimas jos ateitimi giliai glūdėjo visų širdyse. Ir tikrai, pavasarėjimas ėjo ir mūsų žemėje. Mus pasiekė žinios, kad vokiečiai leido organizuoti lietuvišką Vietinę Rinktinę. Lietuvių visuomenė į tai žiūrėjo kaip į savos kariuomenės užuomazgą. Vietinė Rinktinė turėjo palaikyti tvarką savo krašte ir apsaugoti gyventojų ramybę nuo siaučiančių banditų. Vasario pabaigoje išlydėjome namo 16 savo tautiečių, kurie čia buvo atvežti vėliau už mus. Išlydėjome juos su pavydu, bet drauge džiaugėmės, kad dalis kenčiančių mūsų tautiečių keliauja laisvėn ir tuojau pamatys mielą Tėvynę, kurios pasiilgome pašėliškai. Per juos išsiuntėme savo linkėjimus ir prašėme nupasakoti mūsų namiškiams, kaip mes atrodome ir kaip čia gyvename“ (Antanas Gervydas, Už spygliuotų vielų, Chicago: „Draugo“ spaustuvė, 1950, p. 134–135).. [1r] // Viduje tapau ramesnis. Aš beveik tikiu istorijos prasme ir protu. Šimtmečiai sukūrė teisingumą, vienos kartos žmonės negali jo sunaikinti. Aš sapnuoju Tave ir Dalią, aš matau Jus aiškiai kaip tikrumoje. Man gaila, kad Tu dėl manęs turi tiek daug kentėti ir aukotis, bet aš tikiuosi Tau už Tavo gerumą ir kančias vėl atsidėkoti, – realybėje ir kūryboje. Grįšiu pas Jus kovo pabaigoje, – galbūt dar anksčiau. Pabučiuok mūsų Dalią. Būk palaiminta, Vanduk, mano miela!

Miela, miela Vanduk!