Vanduk, mylima! Šiandien aš laimingas: atėjo 2 Tavo laiškai (I–19 ir I–27). Abu tokie turiningi ir nuoširdūs! Viskas, ką Tu rašai apie Dalią, man taip malonu! Gaila, kad negaliu matyti jos jaunatviško džiaugsmo, – bet tai dar ateity! Aš labai džiaugiuosi, kad mano teatro mokykla daro tokią pažangą. Jaučiu savo mintis apie teatrą „Varpuose“ ir keliuose kituose leidiniuoseVanda Sruogienė paaiškino, kaip knygos iš Lietuvos galėjo patekti į lagerį: „Kokiu būdu Sruogą pasiekdavo spauda iš Lietuvos – nežinau. Girdėjau, kad atsiveždavo naujieji atvykėliai, gal kas prašmugeliuodavo. Nežinau. […] Aš negalėjau jam jokios literatūros siųsti, kartais laiškuose aprašydavau įvykius kiek juos užleisdama miglomis. Jis visad suprasdavo. Kai vokiečiai matė savo pralaimėjimą, cenzūra darėsi lengvesnė“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, iš Čikagos – į Vilnių, 1978-07-08, [pasirašytas mašinraštis], in: LLTI TS, l. 2r).. Mano teatro pamokos nepraeis be pėdsakų. Pasveikink AdomėnąVincas Adomėnas (1909–1986), dramaturgas, nuo 1935 m. prancūzų kalbos ir literatūros studentas Kauno universitete, Balio Sruogos teatro seminaro lankytojas, profesoriaus įsteigtos akademinės dramos studijos dalyvis. 1942–1945 m. Vilniaus „Vaidilos“ teatro aktorius (plačiau žr. Inga Stepukonienė, „Vincas Adomėnas rašė būdamas Sibire ir grįžęs iš lagerio“, in: „Sidabrinė gija“, in: XXI amžius, Kaunas, 2018-06-08, Nr. 2, https://www.xxiamzius.lt/priedai/sidgija/sidgija_04.html). „Dirbdamas „Vaidilos“ teatre parašo dvi pjeses: komediją „Svetimos aistros“ ir dramą „Baltoji obelėlė“, kurioje iškeliama lietuvių kova dėl spaudos „Aušros“ laikais. Jos pastatomos šiame teatre, o V. Adomėnas dirba su ypatingu užsidegimu“ (Idem, in: Ibid.). „V. Adomėno pjesė „Svetimos plunksnos“ turėjo didelį pasisekimą Vilniaus „Vaidilos“ teatre“ (plačiau žr. Liucija Armonaitė, „Pasaulio pripažinta Nijolė Adomėnaitė – tėvynėje beveik nežinoma: jos filmai ardė sovietmečio tylą“, 2021-01-23, https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1323922/pasaulio-pripazinta-nijole-adomenaite-tevyneje-beveik-nezinoma-jos-filmai-arde-sovietmecio-tyla). Jurgis Blekaitis taip pat liudijo, kad Vincas Adomėnas buvo „sėkmingos komedijos „Svetimos plunksnos“ autorius“ (Jurgis Blekaitis, „Keli fragmentai į portreto mozaiką“, in: Balys Sruoga mūsų atsiminimuose, parengė Vanda Sruogienė, Chicago: Mykolo Morkūno spaustuvė, 1974, p. 405). Dalia Sruogaitė prisiminė, kad 1944-01-02 „Vaidilos“ teatre kartu su draugais Jurgiu Blekaičiu ir Algiu Zaskevičiumi žiūrėjo trečią Vinco Adomėno pjesės „Svetimos plunksnos“ veiksmą (Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 64)., pasisekus jo pjesei! Pasakyk Jurgiui„Teatralams reikia platesnės kultūros, didesnio išsilavinimo! – teigė jis [Balys Sruoga]. Ir didžiausia jo viltis buvo sudėta į Jurgį Blekaitį, jo mokinį, kuris į teatrinį meną atėjo baigęs universitetą. – Plati kultūra pakels ir teatro lygį“ (Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam: Immaculata, 1951, p. 254). „Kaip tik tuo laiku Jurgis Blekaitis statė Vilniuje [prancūzų rašytojo] A[lfredo] Musset[o] [psichologinę pjesę] „Les caprices de Marianne“ [„Marianos užgaidos“]“ (Vanda Sruogienė, „Iš Balio Sruogos laiškų“, in: Balys Sruoga mūsų atsiminimuose, parengė Vanda Sruogienė, Chicago: Mykolo Morkūno spaustuvė, 1974, p. 498). Keletą šios pjesės statymo niuansų atskleidė rašytojo dukra: „Dramos studijoj Jurgis lyg ir norėjo mūsų kailiu išbandyti savo „Marianos kaprizus“. Prisipažinsiu, labai pavydėjau Birutei Gabriūnaitei, gavusiai Marianos vaidmenį. Man atiteko tik dubleriavimas, aš Jurgiui visai nerūpėjau. Ieškodamas idėjų scenovaizdžiui, jis liepė mums pafantazuoti ir nupiešti ką nors panašaus į laivą. Paišėm, braižėm, tačiau vargu ar kas nors buvo panaudota. Mažai ką tada dar išmanėm apie sceną, apšvietimą, juo labiau – apie patį veikalą. Bet premjera „Vaidilos“ teatre padarė mums didžiulį įspūdį, ir mudvi su Irena [Ladigaite] sugalvojom parašyti recenziją. Nebuvo su kuo pasitarti: Balys konclagery, Džonio [Vytauto Aleksandro Jonyno] ir Alfo [Alfonso Čipkaus] drovėjomės. Antanas Rūkas ir Antanas Gustaitis mums neatrodė patikimi, tad šovė mintis kreiptis į prof. Leoną Karsaviną. […] Karsavinu buvo galima labiausiai pasikliauti. Labai nedrąsiai pasibeldėm į jo kabinetą. Profesorius kiek nustebusiomis, besišypsančiomis akimis nužvelgė mudvi, septyniolikmetes ištįsėles, atidžiai išklausė mūsų mikčiojantį prašymą ir pradėjo rimtai pasakoti apie Alfred'ą de Musset, romantinę literatūrą, apie XIX amžių. Džiaugsmo ir pasigėrėjimo profesoriumi įkvėptos tuojau sėdom rašyti recenzijos. Perrašiau ją Balio rašmąja mašinėle, pasirašėm I. D. ir… nebeišdrįsom nunešti į dienraščio redakciją“ (Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 53–54)., kad aš pasižiūrėsiu jo premjerą, – žinosiu, ką jis pastatė, – Jurgis turi būti menininkas ir tik menininkas! Negaliu išpildyti Tavo noro aprašyti savo gyvenimą. Šiaip taip gyvenam. Vaistų mes čia turim daugiau, negu jie ten, gyvajame pasaulyje, – Tau nereikia man nieko siųstiLagerio cenzūros kelis kartus įvairiomis priemonėmis (storu mėlynu pieštuku, violetiniu, juodu rašalu) išbrauktas (užteptas) teksto fragmentas (keturios eilutės ir penktos eilutės pradžia). Tolesnės trys eilutės ir ketvirtos eilutės pabaiga taip pat buvo išbrauktos, bet paskui grąžintos.. Šiame pasaulyje jaučiuosi kaip svečias, – kaip svečias Užkaukazėje, – duchančikas. Aš nesigilinu, lieku anapus psichologijos. Esu matęs įvairių tautų – kitos tautos, kiti papročiai. Žemai lenkiu savo žilą galvą prieš Lietuvos ūkininko kultūros didybę, ūkininko, kuris tokiomis nepalankiomis aplinkybėmis įgijo tokią dvasios didybę. Šia prasme aš tikrai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad gimiau lietuviu. Anksčiau aš čia svėriau 68 kg., dabar sveriu daug daugiau. Praeitą savaitę atėjo Tavo siuntinėlis (balta duona, tabakas ir t. t.), – nenumeruotas1944 m. sausio 13 d. Vanda Sruogienė Baliui Sruogai išsiuntė 1 [klg.] ir 250 [gr.] siuntinį („72. Pyragaitis iš Būgių, kava, 2 dėž[utės] papirosų, tabokos maišelis, dantims milteliai, muiliukas skutimuisi, popieriai papirosams“) („Sąrašas siuntinių, siųstų į Štuthofą“, žr. „Balys Sruoga, „Biografija, 1943–1945, Stutthof“, in: BLKMČ BS).. Atrodo, dabar dėl karo reikalų su siuntiniais bus prasčiau, – na, ką gi, nieko nepadarysi. Savo gimimo dieną praleidau visai vienas. Neprarandu vilties kovo mėnesį sugrįžti į Tėvynę, – bet galbūt tik po 20 d. Sklinda gandai, kad mus siųs kažkur į Vokietiją, bet: 1) tais gandais netikiu, 2) nieku gyvu nenoriu būti emigrantas, – nesu nusikaltėlis, turiu būti paleistas be sąlygų. Mūsų radijas [1r] // vėl dainuoja: „Viskas praeina, viskas pasibaigia…“Balys Sruoga, vėliau dalyvaudamas Lietuvos SSR pirmajame inteligentų suvažiavime, prisiminė lageryje girdėtą dainą: „Pačiu sunkiausiu, pačiu neviltingiausiu metu mane stiprindavo ir gaivindavo nesialomas tikėjimas mūsų ateitimi, tikėjimas tiesa ir teisingumu. Kartais gi koncentracijos lagery mus paguosdavo neviltiška, gal ir ne visai protinga vokiečių dainelė: – Es geht alles vorüber, es geht alles vorbei, – viskas praeina, viskas slenka pro šalį…“ (plačiau žr. „Balio Sruogos kalba“, Vilnius, 1945-07-14, [Balio Sruogos ranka taisytas mašinraštis], in: LLTI BR, f. 1, b. 5741, l. 1r; dar žr. „Įžangos vietoje“, in: Balys Sruoga, Dievų miškas, Chicago: Mykolo Morkūno spaustuvė, 1957, p. 12). Taip! Gaila, kad šiomis valandomis negaliu Tau padėti. Dėl dėdės JuozapoJosifas Stalinas (1878–1953), SSRS valstybės ir partinis veikėjas. ūkiškųjų sumanymų nesirūpinu: šitas senas stuobrys iki kaklo paskendęs skolose, jis tegali šokti pagal banko muziką, jis Jums jau nebegali pakenkti. Žinoma, jo būdas labai nemalonus, bet jo dienos jau taip pat suskaičiuotos. Neturėtum jo bijoti. Aš žvelgiu į ateitį optimistiškai. Sunkiomis dienomis visada esu geriausios nuotaikos: atrodo, kad esu gimęs per audrą. Dėl manęs gali būti rami, aš nepražūsiu. Tu pati turi būti drąsi. Drąsi ir išdidi, – mes gimėm po laimingom žvaigždėm. Paveikink mūsų draugus. Bučiuoju mūsų brangiąją Dalią, bučiuoju Tave, Vanduk, būk drąsi ir stipri, mano mylima – mylima!