Vanduk, mano miela! Man tai tikras stebuklas: šiandien gavau nuo Tavęs 2 laiškus (I–4), – aš toks laimingas! Aš vėl įgijau stiprybės, aš vėl esu… na, taip! Ypač aš džiaugiuosi tuo, kad mes abu tiksliai tuo pačiu metu galvojam ir jaučiam tą patį! I–15 oficialiai gavau „Varpus“Varpai – lietuvių literatūros almanachas, 1943–1944 m. leistas Šiauliuose, jį redagavo buvęs Balio Sruogos rusų kalbos ir literatūros studentas, Teatro seminaro dalyvis Kazys Jankauskas. Šiaulių meno ir mokslo centre išėjo du žurnalo numeriai. Leidinys vengė pronacinės propagandos. Žurnalas išspausdino Jono Aisčio, Jurgio Baltrušaičio, Kazio Bradūno, Bernardo Brazdžionio, Antano Gustaičio, Kazio Jankausko, Viktoro Katiliaus, Fausto Kiršos, Vinco Krėvės, Vinco Mykolaičio-Putino, Antano Miškinio, Henriko Nagio, Henriko Radausko, Balio Sruogos, Antano Vienuolio, Stepo Zobarsko kūrinių, straipsnių, vertimų, dailės kūrinių reprodukcijų (plačiau žr. https://www.vle.lt/straipsnis/varpai-1)., – yra drąsių žmonių, – padėkok už tai geram kolegai gydytojui iš ŠiauliųNepavyko išsiaiškinti, kas Baliui Sruogai į lagerį atsiuntė žurnalą Varpai (šis siuntinys neužfiksuotas Vandos Sruogienės sudarytame siuntinių sąraše). Gali būti, kad žurnalas į lagerį pateko per Šiaulių ligoninės gydytoją Domą Jasaitį, kuris 1943 m. buvo žurnalo talkininkas (almanache Varpai išspausdinti keli jo tekstai, žr. Domas Jasaitis, „Dėmėtosios šiltinės epidemija Šiauliuose (1941–1942 m.)“, in: Varpai, Šiauliai, 1943, p. 249–256; Domas Jasaitis, „Pranas Dielininkaitis“, in: Ibid., p. 309–312). Domas Jasaitis buvo almanacho Varpai „moralinis mecenatas“, „kuris daugiau negu bet kas kitas pasidarbavo, išrūpindamas šiam almanachui leidimą, visokiais būdais ir visados redakcijai padėdamas“ (žr. „Redakcijos žodis“, in: Ibid., p. 326). Pirmajame literatūros almanacho numeryje išspausdinta Balio Sruogos istorinės kronikos „Kazimieras Sapiega“ pabaiga (žr. Balys Sruoga „Kazimieras Sapiega. Finalinė scena“, redaktorius Kazys Jankauskas, in: Ibid., p. 12–21). Balys Sruoga dramoje rašė apie didžiojo Lietuvos etmono Kazimiero Sapiegos pastangas stiprinti Lietuvos valstybę, kovojant prieš užsienio ir vidaus priešus. Lietuvos hitlerinės okupacijos metu „be autoriaus žinios, draugų iniciatyva“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p. 322) išspausdinta Balio Sruogos drama „Kazimieras Sapiega“ įgavo rezistencinį pobūdį. Neatsitiktinai rašytojas užsiminė, kad spausdinti almanache šios dramos fragmentą 1943 m. – „drąsių žmonių“ pasirinkimas. Dramoje Kazimieras Sapiega kalbėjo apie žmogaus trapumą, laikinumą: „Žmogus kaip žvakė. / Degi, liepsnoji… Šildai ir švieti. / Nepajunti, kaip jau tavęs nebėr, / Nuodėguliukai knato kažkokie / Ir kvapas vaško“ (žr. Balys Sruoga, „Kazimieras Sapiega. Finalinė scena“, in: Varpai, Šiauliai, p. 15); apibūdino tremtinio savijautą: „Aš – elgeta benamis. Be tėvynės, / Kaip varpa, pamesta ant viešo kelio. / Jai vis tiek pat: sumins dumblan pravėžų, / Vėjelis glostys, viesulas susuks / Ar rytmečio rasoj paskęs sudulus…“ (Idem, in: Ibid., p. 16). Karvedžio Kazimiero Sapiegos žodžiuose įamžintos tėvynės kančios: „Aš, žilas senis, / Per visą amžių kovose kapotas, / Lenkiuos prieš jus [žmones] lig žemės ir drebu, / Kad nesuspėsiu visko pasakyti, / Ką man širdin tėvynė, alpdama / Golgotos kančiose, priaimanavo…“ (Idem, in: Ibid., p. 16); „Kaip debesis gyvenimas nuščiuvo. / Senatvėj praskleidžiau tuščias putas. / O, Viešpatie! Atleisk žlibumą mano! / O, nukankintoji tauta manoji, / Rūpintojėlių raudanti giria, / Priimk paklydusį nevertą sūnų, – Leisk ašarom išverkti kruvinom / Prie tavo kojų visą žemės skausmą…“ (Idem, in: Ibid., p. 17); „Išalkus giltinė dantim kalena. / Kaip motinėlė miršta Lietuva, / Užtrokšdama skausmuos. Dar gyvos kančios, / O jau į šermenis šakalai renkas…“ (Idem, in: Ibid., p. 19). Pjesė skatino neprarasti vilties dėl tėvynės laisvės: „Ne, ne! Bajorų mirė Lietuva. / Ne mūsų! Ji, žiemos iškentus šaltį, / Dainuojančiu pavasariu suūš. / Išmetus iš krantų putas šiukšlėtas, / Iš gilmenų sugaus gyvybe tokia, / Kad jos aidais dundės Uralo girios, / Karpatų skiauterys ir Elbos šlaitai. / Į Lietuvą žiemojančią einu. / Rūpintojėlių kryžkelėj sustosiu, / Milžinkapiuos varpais nakčia skambėsiu, / Kad speiguose po stora miline / Neliautų plakus Lietuvos širdis…“ (Idem, in: Ibid., p. 20). Balio Sruogos dramos „Kazimieras Sapiega“ fragmento spaudinį-korektūrą, taisytą redaktoriaus Kazio Jankausko, žr. in: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 29, b. 476, p. 1–2; 5–6; 9–10; 14–16. Iš 1944-01-31 laiško matyti, kad Balys Sruoga siūlė toliau almanache Varpai spausdinti I veiksmą iš istorinės kronikos „Kazimieras Sapiega“ arba dramos „Apyaušrio Dalia“ III veiksmą, žurnalo redaktorius pasirinko paskutinį rašytojo pasiūlytą variantą.. Dėl žurnalo „Kūryba“Balys Sruoga nesutiko bendradarbiauti žurnale Kūryba – jautė, kad dėl nepalankių lagerio sąlygų negalės susikaupti ir atsakingai dirbti, o ypač skaityti ir taisyti anksčiau parašytų kūrinių korektūros lankų. Žinodamas, kad negalės padaryti darbo iki galo, nesutiko publikuoti savo kūrinių. Tačiau Balys Sruoga žurnalo redaktoriams Stasiui Leskaičiui ir Juozui Keliuočiui leido rašyti straipsnį apie jo kūrybą, straipsnyje pateikti kūrybos citatų (plačiau žr. 1943-10-31 ir 1943-11-07 Balio Sruogos laiškus). aš manau taip pat, kaip ir Tu. I–10 gavau 2 siuntinėlius: 1) nuo DziutekoVladimiras Zubovas [(1887–1959), agronomas] (Vandos Sruogienės pastaba). apie 1/2 klgr. cukraus ir 2) nuo Liutikienės (Bubiai)Elena Zubovaitė-Liutikienė (1903–1977), agronomo, istoriko, muziejininko Česlovo Liutiko (1903–1984) žmona. Šis siuntinys neužfiksuotas Vandos Sruogienės sudarytame siuntinių sąraše. – gaila, tik dėžutę be turinio, – atsirado, kas pakeliui pavogė! Pranešk ir padėkok šiems geriems žmonėms (nuo J. Starkaus iš Akmenės prieš 2 dienas gavau truputį sviesto)Šis Jono Starkaus siuntinys su sviestu minėtas 1944-01-09 Balio Sruogos laiške.. Vakar, I–15, gavau nuo Tavęs 3 siuntinėlius, – gaila, nenumeruotus: 1) visa duona, 2) su 2 obuoliais – gaila, medus buvo sumaigytas, 3) su papirosais ir taukaisGruodžio 20 d. Vanda Sruogienė išsiuntė Baliui Sruogai 1 [kg.] ir 250 [gr.] siuntinį („65. 2 obuoliai, lašinių 1/2 klg., 4 dėž[utės] papirosų, cukraus 350 gr., kava“); gruodžio 23 d. Vanda Sruogienė išsiuntė 2 klg. siuntinį, kuris „gautas I–15“ („66. 2 klg. duonos“); gruodžio 23 d. Vanda Sruogienė išsiuntė dar 500 gr. siuntinį, kuris „gautas I–15“ („67. Tirpytų lašiniukų 400 gr., 4 dėž[utės] papirosų, kavos“); sausio 3 d. Vanda Sruogienė išsiuntė 2 kl[g]. siuntinį, kuris „gautas I–17“ („69. Duonos 1 1/2 [klg.], lašinių 500 gr. (iš Doros), kavos, papirosų 6 dėžutės, medaus 250 gr.“) („Sąrašas siuntinių, siųstų į Štuthofą“, žr. „Balys Sruoga, „Biografija, 1943–1945, Stutthof“, in: BLKMČ BS).. Ačiū, ačiū! Muilo ir dantų pastos turiu pakankamai. Aš neprarandu vilties, kad kovo mėnesį būsiu namuose, – gaila, kad dėdė MykolasMykolas Biržiška [(1882–1962), visuomenininkas. Nuo 1939 m. dėstė VU, 1940–1944 m. rektorius. 1943–1944 m. generalinio tarėjo Petro Kubiliūno Patariamosios tarybos narys] (Vandos Sruogienės pastaba). tapo tokia sena teta. Mano viltys, žinoma, neturi jokio loginio ir faktinio pagrindo, – šiandien aš tik nujaučiu, – tad tuo labiau jomis tikiu. Aš tiksliai žinau, ką Tu išgyveni šiais laikais, – man labai gaila, kad Tau negaliu padėti, – ne tik darbais, net patarimu. Tavo sprendimai bus ir mano, – juk ir dabar mes kartu galvojam. Mūsų lageryje nuo mano atvykimo (1943-03-26) daug daug kas pasikeitė į gerąją pusę. Manau, kad iš įvairių įkalinimo vietų mūsiškė yra geriausia. Negaliu skųstis lagerio vadovybe, – ji man humaniška ir supratinga. Tik mane nuolat slegia suvokimas, kad esu nekaltai įkalintas visiškai neribotam laikui ir kad nėra jokio būdo, jokių priemonių išaiškinti tiesą. Dėl arešto esu išstumtas iš gyvenimo, veiklos – o aš taip pasiilgau [1r] //