Vanduk, mano mylima! Kalėdos! Šiandien gruodžio 26 d.: lygiai prieš 9 mėnesius mane atgabeno į Stutthofą! Tavo registruotas laiškas su dokumentais neatėjo. Gruodžio 18 d. laiško nuo Tavęs nebuvo. Mano gruodžio 19 d. laiško Tu taip pat negausi. Ši nelaimė su pradingusiais laiškais man taip skausminga, kad aš visą savaitę negaliu nusiraminti. Gruodžio 24 d. atėjo Tavo gruodžio 5 d. laiškas: ačiū, ačiū! Aš buvau laimingas! Tavo laiškai man vienintelė paguoda, vienintelis ryšys su gyvuoju pasauliu. O tavo laiškas buvo toks geras! Paskutinis siuntinėlis nuo Tavęs atėjo gruodžio 13 d. (su duona, išsiųstas turbūt lapkričio pabaigoje)Baliui Sruogai lapkričio mėn. išsiųsti šie siuntiniai: 20 d. Vanda Sruogienė išsiuntė 1 [klg.] siuntinį („55. Ragaišiukas ir dėžutė tabokos iš Borutos“); 26 d. Vanda Sruogienė išsiuntė 2 1/2 [klg.] siuntinį („56. Duonos 1 klg., cukraus 300 gr., lašinių 500 gr., sviesto 250 gr., taboka B[o]r[u]t[os], kava, buljonas, cebionas“) („Sąrašas siuntinių, siųstų į Štuthofą“, žr. „Balys Sruoga, „Biografija, 1943–1945, Stutthof“, in: BLKMČ BS). Į šį Vandos Sruogienės sudarytą siuntinių sąrašą Balio Sruogos brolio Juozapo Sruogos siuntiniai neįtraukti, todėl negalima įvardyti jų konkretaus turinio.. Gruodžio 17 d. atėjo siuntinėlis nuo brolio Juozapo, – padėkok jam: jo siuntinėlis mane labai pradžiugino, bet jis neturėtų man nieko siųsti – jis pats neturi, ką valgyti. Man gaila, kad tėvo padėtis tokia sunki. Šiuo metu aš būčiau jam labai naudingas tvarkant ūkį„Vokiečiai, okupavę kraštą, reikalavo iš ūkininkų duoklės. Didžiausias sambrūzdis kartą kilo ir pačiuose Būgiuose, kai teko surašinėti visos apylinkės pasėlius ir gyvulius. Suiro nuo amžių įsitvirtinusi dienotvarkė. Tai rūstino mano senelį Kazimierą Daugirdą, o man ir darbininkams paįvairino monotoniškų dienų tėkmę“ (Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 55). – o aš sėdžiu Stutthofo lageryje! Ką tik dainavo per radiją„Nežinia, kurios aukštos vyresnybės parėdymu mūsų bloke buvo įvestas radijo garsiakalbis. Jis buvo prijungtas prie aparato, kuris stovėjo budinčio smogiko būdelėje prie vartų. Kada tik budintieji smogikai klausydavo radijo, visada būdavo galima įsijungti. Tai buvo labai geras dalykas. Išklausydavome muzikos ir žinių iš fronto. Atmetus propagandą, kurios netrūko, vokiečiams tenka pripažinti gan didelį tikslumą pranešimuose iš karo lauko. Čia jie nei savo piliečių, nei karių neapgaudinėdavo, tik pralaimėjimus pranešdavo gal kokia diena vėliau. Kartais, kai smogikas, beklausydamas muzikos užsnūsdavo ar su kokia mergiščia užsiplepėdavo, pasigirsdavo žinios iš kurios nors alijantų ar neutralios stoties. Mes jų išklausydavom godžiai ir tokiu būdu gaudavom pilnesnį pasaulio įvykių vaizdą“ (A. Gervydas [Antanas Kučinskas], Už spygliuotų vielų, Chicago: „Draugo“ spaustuvė, 1950, p. 121). : „Viskas praeina, viskas pasibaigia“Balys Sruoga cituoja kelias eilutes iš vokiečių poeto Kurt Feltz (1910–1982) ir libretisto Max Wallner (1891–1951) sukurtos dainos „[Auf Posten in einsamer Nacht]“ [„Pašte vienišą naktį“], arba „Es geht alles vorüber, es geht alles vorbei“ [„Viskas praeina, viskas pasibaigia“]. Muziką šiam kūriniui 1942 m. parašė austrų kompozitorius Fred Raymond (1900–1954), atliko vokiečių dainininkė Lale Andersen (1905–1972) (https://lyricstranslate.com/en/Lale-Andersen-Es-geht-alles-vorueber-es-geht-alles-vorbei-lyrics.html). Nors daina buvo ideologinio, politinio pobūdžio (Trečiojo Reicho šlageris), tačiau jos turinys, o ypač priedainis, skambėję per radiją, skatino nepasiduoti, įkvėpė viltį, žadino gyvenimo prasmę: „Es geht alles vorüber, /Es geht alles vorbei; / Auf jeden Dezember / Folgt wieder ein Mai. / Es geht alles vorüber, / Es geht alles vorbei; / Doch zwei, die sich lieben, / Die bleiben sich treu“; [„Viskas praeina, / Viskas pasibaigia; / Po kiekvieno gruodžio / Vėl ateina gegužė. / Viskas praeina, / Viskas pasibaigia; / Tačiau du įsimylėjėliai / Liks ištikimi vienas kitam“]. Neatsitiktinai vėliau Balio Sruogos dukra prisiminė, kad joms su mama teko tėvo laiškuose „ieškoti paslėptų minčių“ (Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 49).… […]„Toliau eilutė iš laiško cenzoriaus iškirpta“ (Vandos Sruogienės pastaba).

[…] [J]autrumas, kalinio gyvenimas yra tragiška nelaimė, bet aš taip tvirtai įsitikinęs, kad mums ateis geresni laikai, kad aš rasiu pakankamai vidinių jėgų, kad kantriai pakelčiau visas likimo kvailystes. Gaila, žinoma, kad mano nervai nepakankamai stiprūs. Bet galbūt tai ir gerai. Laikas nuo laiko išgyvenu ypatingą vidinį nerimą. Šiomis valandomis ir dienomis jaučiu Tave ypač gyvai, – esu įsitikinęs, kad dabar ir Tu galvoji apie mane. Taip buvo, pvz., visą Kūčių vakarąBalys Sruoga nustebino kitus bloko draugus, nes Kūčių vakarą laikėsi atokiai, nėjo prie bendro stalo – mintyse buvo Lietuvoje su žmona ir dukra: „Sukilome, paspaudėme vieni kitiems rankas. Tik B. Sruoga iš savo vietos nepajudėjo. Išstūksojo visą vakarą vienoje padėtyje galvos nepasukdamas, savo mintyse paskendęs, mūsų išeinančių nepastebėdamas. Kokiose platybėse jis skraido?“ (Henrikas Blazas, „Dryžuotas milžinas“, in: Balys Sruoga mūsų atsiminimuose, sudarė Vanda Sruogienė, Vilnius: Regnum fondas, 1996, p. 367). Rašytojo dukra prisiminė, kad „1943-iųjų Kūčios Vilniuje buvo itin liūdnos. Mama pasikvietė savo kolegę istorikę dr. Mariją Krasauskaitę, mano draugę Ireną Ladigaitę, o Baliui buvo padengta vieta gale stalo“ (Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 62–63). „Juk Sruoga rašė iš mirties pasaulio, lyg iš kokios anapusybės. […]. Atskirti neįveikiamos ribos, žmonės girdėjo vienas kitą, jautė, susisiekė“ (Viktorija Daujotytė, Už brūkšnio, Vilnius: Tyto alba, 2015, p. 124). Kūčių ir Kalėdų atmosfera Štuthofo lageryje, vienuoliktajame bloke, buvo ir netikėta (dėl išsaugotos gyvybės ir neišsipildžiusių ilgai puoselėtų svajonių pasitikti šventes namuose), ir pakili (dėl geresnio aprūpinimo būtiniausiais daiktais), ir kartu liūdna (dėl sužadintų, bet nepasiteisinusių vilčių grįžti į tėvynę): „Šaltis suspaudė palaidą smėlį, o sniegas jį pridengė balta skraiste. Viduryje stovyklos, prie didžiojo kelio, kaliniai iškasė gilią duobę ir jon įstatė didelę, iš miško parneštą eglę. Jos šakas apsagstė elektros lempomis – ir štai, stovykla jau turi Kalėdų eglutę. Šiemet toji eglė atrodė mielesnė, nes niekas netikėjo, kad ją dar teks matyti per sekančias Kalėdas. Laisvė visiems rodėsi arti. Bet ji tikrai buvo malonesnė už pernykščią, nes šiai žiemai kiekvienas kalinys buvo šilčiau aprengtas: gavo paltą, megztinuką, pirštines, kojines ar autus, tuo tarpu, kai praėjusios žiemos pūgas ir speigus jam teko praleisti po vasariniu apdaru. Kiekvienas blokas savo Tagesraume statėsi mažesnę eglutę ir ją sau puošė popieriniais pagražinimais. Vienas kitas kalinys gavo iš namų papuošalų, kuriais padidino tų amžinai žaliuojančių medelių žėrėjimą. Vatos ar lignino dribsniai vaizdavo sniegą… Puošėme savo bloke ir mes eglutę. Tačiau puošėme ją nenoromis, nes buvo vėl pasklidę „tikrų“ žinių, kad Kalėdas jau švęsime tarp savųjų. Tos žinios mums buvo kaip girtuokliui svaigalai. Bet vis tik mūsų eglutė pamažu apsisagstė pačių pagamintais pagražinimais ir popierinėmis girliandomis. Viršuj spindėjo žvaigždė, o apačioje – dailininko Aleksandro Kantvilo pagaminta prakartėlė. Virtuvėje, kurią buvome įsitaisę prausykloje, ištisas tris dienas triūsė darbščios mūsų „šeimininkės“: Buragas, Kriaučiūnas ir Malinauskas – ruošė Kūčias. O ruošti buvo iš ko, nes rūpestingi mūsų namiškiai ir artimieji siuntiniuose atsiuntė visokių Kūčioms reikalingų dalykų. Kai kas pavyko susiorganizuoti vietoje. Ant baltai paklodėmis užtiestų stalų susirikiavo visi tradiciniai mūsų Kūčių valgiai, neišskiriant garsiųjų kleckelių, nė kisieliaus. Skaitant su duona ir lėkštėmis, jų buvo dvylika. Po staltiesėmis buvo pasklaidyti žiupsneliai šieno, atsiųsti iš tėviškės pievų. Šalia lėkštės kiekvienam buvo padėta iš tėvynės gauta plotkelė ir specialūs linkėjimai su gražiomis iliustracijomis, kurių galima bus pažiūrėti tik po plotkelės laužymo. Po trumpos maldos ir valgių palaiminimo buvo laužoma plotkelė ir pasikeičiama linkėjimais ne tik su čia esančiais bendro likimo draugais, bet ir su artimaisiais, kurie ten toli, tėvynėje, taip pat sėdi prie Kūčių stalo. Po graudaus, ašaromis suvilgyto momento buvo paskelbta, kad galima skaityti linkėjimus. Kiekvienas greta linkėjimų rado jam skirtą piešinį, komiškai pavaizduojantį kokią nors jo ypatybę. Tie Kantvilo piešiniai buvo tokie gražūs ir pilni sąmojaus, kad visų nuotaika tuojau pasikeitė. Lydimi juoko ir pastabų, piešiniai ėjo iš rankų į rankas. Kūčių metu prof. Jurgutis pasakė gražią kalbą, vaizduojančią motinos žemės meilę. Dr. Kučinskas papasakojo apie lietuviškus Kūčių papročius, o Noreika, Rimašauskas ir Stanevičius paskaitė gražios savo kūrybos. Paskui buvo giedamos kalėdinės giesmės, lietuviškos dainos ir dainų komiškas parafrazavimas, imtas iš mūsų gyvenimo. Buvo dar skaitomi feljetonai ir priežodžiai, kurie juoko forma vaizdavo neigiamas mūsų gyvenimo smulkmenas. Kalėdų rytą pamaldose ilgesingai skambėjo „Gul šiandieną jau ant šieno…“ garsai ir kilo tylūs mūsų atodūsiai ir širdingos maldos žodžiai. Švenčių proga kiekvienas mūsiškių dėjo į bendrą fondą iš savo siuntinių gautų produktų, iš kurių buvo sudaryti paketėliai. Jais buvo apdovanoti visi mūsų tautiečiai, kurių mes į Kūčias, deja, pasikviesti negalėjom (A. Gervydas [Antanas Kučinskas], Už spygliuotų vielų, Chicago: „Draugo“ spaustuvė, 1950, p. 123–125).. Žinau, Vanduk, kiek daug rūpesčių Tu turi, aš nedrįstu Tavęs apsunkinti naujais. Bet, jei Tu dar gali, galbūt parūpinsi man: 1) tabako (iš Jono tėvo„Muzikas Antanas Krutulys – iš savo ūkelio Jerozolimkoj prie Vilniaus šelpė mieste gyvenusius lietuvius maistu, taip pat ir mus“ (Vandos Sruogienės pastaba). Tai buvo ypatingo bičiuliško solidarumo, kilniaširdiškumo gestas skurdo ir bado atmosferoje: „1943-ieji metai dar labiau prislėgė kraštą, galutinai nualino. Miestuose badas ir kuro stoka buvo kasdienybė. Prof. Leonas Karsavinas baigė sukūrenti savo baldus. Ponia Krėvienė vaišino svečius mikroskopiškais džiovintos duonos kąsneliais…“ (Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 30) – senos rūšies), – man jau jo trūksta, 2) rūkomojo popieriaus (aš turėjau keletą sąsiuvinėlių – spintoje), 3) savo kavos mišinio (jį man patarė gydytojas), 4) atsiųsk mano akinius (stipresniais rėmeliais). Ar vis dar gauni mano atlyginimą iš universiteto? Žinai, Vanduk, kaip man sunku rašyti Tau oficialius laiškus, bet viską reikia ištverti, – „Viskas praeina, viskas pasibaigia“… Pabučiuok ir pasveikink Dalią, – palaimink ją. Būk ir Tu palaiminta – Vanduk, mano miela!