Vanduk, Gyvenimėli! Tavo X–19 atviruką ir 3 siuntinius (su duona ir t. t.) gavau praeitą savaitę visiškai tvarkingus!Vanda Sruogienė spalio mėn. 14 d. Baliui Sruogai išsiuntė 1 [klg]. siuntinį („38. Duonos 1/2 klg., lašinių 200 gr., tabokas“); buvęs Balio Sruogos naujosios rusų literatūros studentas Vincas Maciūnas spalio mėn. 16 d. išsiuntė 1 [klg.] siuntinį, kuris buvo „gautas“ („39. Lašinių 3/4 klg., cukraus 200 gr., papirosų 7 dėž.“); Vanda Sruogienė spalio mėn. 20 d. išsiuntė 1 klg. siuntinį („40. Duonos 1 klg., sviesto (iš Adomėno) 600 gr., saldainių pieniškų 300 gr., papirosų 5 dėž., 8 obuoliai, 4 pamidorai“); Vanda Sruogienė spalio mėn. 22 d. išsiuntė 5 klg. siuntinį, kuris „gautas tikrai“ („41. Popieriaus 1, 500 klg., pak. rašalo, vaistų 3 dėž., gigrom. vata, pieštukas 1, skilandis Mykolaičių 650 gr., duona 3/4, lašinių 150 gr., saldainių namų, degtinės 1/4 lt., spinkų marškiniams, kavos 100 gr., tabokos 300 gr., svogūnų 400 gr.“) („Sąrašas siuntinių, siųstų į Štuthofą“, žr. „Iš Vandos Sruogienės archyvo“, in: LLTI BR, f. 53, b. 1370, nr. 16, l. 2v). Ačiū, labai ačiū! Tik siunta su 2 oficialiais popieriais dar iki šiol neatėjo. Tu gerai padarei, kad žurnalui „Kūryba“Kūryba – literatūros ir meno mėnesinis iliustruotas žurnalas, leistas 1943 11–1944 05 Kaune. Pirmąjį nr. redagavo žurnalo vyriausiasis redaktorius Stasys Leskaitis, kitus Juozas Keliuotis. Leido Valstybinė leidykla. Žurnale Balio Sruogos kūryba, kritinės refleksijos apie ją nespausdinta. nedavei mano eilių. Kol aš kalinys Stutthofe, negaliu būti žurnalo bendradarbis. Jei nori, redaktorius gali parašyti straipsnį apie mano kūrybą (pvz., „Sapiegą“Kazimieras Sapiega – Balio Sruogos drama, kurią jis pats vadino istorine kronika, „tai vienas iš geriausių rašytojo kūrinių, pradėtas bene 1937 m. ir baigtas rašyti tik 1941 m., pirmosiomis hitlerinės okupacijos Lietuvoje dienomis“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p. 258).) ir ten pacituoti, ką nori, bet daugiau – nieko. Tu mane jau gausiai aprūpinai, kad aš net ilgą laiką galiu gyventi be rūpesčių. Dabar sunaudoju nedaug, bet karo metu gali atsirasti kokių nors kliūčių, gerai ką nors turėti. Dabar aš turtingas. Labai džiaugiuosi, kad mano mokiniai ir draugai manęs nepamiršoBalį Sruogą siuntiniais, perduodamais Vandos Sruogienės, lageryje lankė buvę jo mokiniai ir studentai (Vincas Maciūnas, Vincas Adomėnas, Kazys Boruta), bičiuliai (Antanas Krutulys, Albinas Rimka, Jadvyga Čiurlionytė, Marija Nemeikšaitė, Dora Petrovienė, Antanas Ilčiukas), kaimynai (Vinco Mykolaičio šeima), artimieji (žmona Vanda Sruogienė, dukra Dalia Sruogaitė, uošvis Kazimieras Daugirdas, Sruogų šeimos pagalbininkė Emilija Viežbickaitė).. Nuoširdžiai jiems nuo manęs padėkok. Kaip sekasi tėvui? Ar Emilija rimtai serga? Kur persikėlė Tavo gimnazija?„Vokiečių okupacijos metais lietuvių gimnazija Vilniuje tapo svarbiu kultūrinės antinacinės rezistencijos ir pasipriešinimo germanizacijai veiksniu. […] Gimnazijai [1941 m.] teko apleisti savo ankstesnes patalpas, atitekusias vokiečių kariuomenei, ir įsikurti pastate Didžiosios g. 58. Mergaičių gimnazija, kuriai vadovavo istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, įsikūrė dviejuose pastatuose – Gedimino g. 38 ir M. Valančiaus g. 3. […] 1943 m. mokyklos pastatą Didžiojoje g. užėmė karo ligoninė, tad prieglobsčio popietinėmis valandomis teko ieškotis geležinkeliečių mokykloje, o vėliau kraustytis į amatų mokyklą Uosto g. 17 (dabar Pamėnkalnio g.)“ (Libertas Klimka, „Pirmoji lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazija įžengė į antrąjį šimtmetį“, žr. Mokslo Lietuva, 2016-03-28, in: http://mokslolietuva.lt/2016/03/pirmoji-lietuviu-vytauto-didziojo-gimnazija-izenge-i-antraji-simtmeti-3). Aš jaučiu Tave ir Dalią taip arti, kad atrodo, jog aš dar vakar buvau kartu su Jumis. Dabar nebežinau, kokioje gatvėje dirbi Tu su Dalia. Parašyk tai, – aš vėl apie Jus viską žinosiu. Esu labai dėkingas už rašalą ir popierių. Pirštinių gana. Duona ypač skani. Čia mes turim pakankamai įvairių vaistų. Trūksta tik tepalo nuo egzemos, o „Skaidrini“ Tu man atsiunteiBalys Sruoga prašė atsiųsti jam degtinės: „tai mūsų sąlygose buvo reta[…]“ („[Stasio Ylos atsiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 335).. Nuo peršalimo dar geriau veikia „Trejos devynerios“ – gal gali atsiųsti (geriausiai – su šaknelėmis). Rūkalais esu turtingiausias žmogus lageryje, bet aš turiu padėti kitiems, o ypač tiems, kurie man anksčiau padėjo įvairiais būdaisBalys Sruoga jautėsi dėkingas ir skolingas lagerio draugams lietuviams, kurie, gyvendami kartu vienuoliktame barake ir dirbdami kalinių drabužių sandėlyje, aprūpino rašytoją šiltesne apranga, tiems, kurie iš gautų siuntinių pasidalydavo maistu, kai jo labiausiai trūko, padėdavo gauti rūkalų: „Artinantis rudeniui, prasidėjo bjaurūs orai, ypač įkyrūs pajūry. O su apranga buvo striuka. Apsukresnieji visaip kombinuodavo, lagerio žargonu tariant – „organizuodavo“. Blogiau buvo Sruogai, kuris buitiniame gyvenime pasirodė esąs tiktai bejėgis vaikas. Mūsų mėginimai įkalbėti jį oficialiai kreiptis į administraciją dėl šiltesnių drabužių pasirodė bergždi. – Sušalsiu, bet į šituos šunis nesikreipsiu, – išgirdome jo atsakymą. Sruoga buvo nuoseklus. Kartais vakarinio patikrinimo metu stovint ištisas valandas lauke, profesorius, mindamas kojomis vietoje, tiesiog pamėlynuodavo. Gelbėdami padėtį, nutarėme kaip nors jį aprengti. Vienas parūpino dalį šiltų drabužių iš aprangos sandėlio (Bekleidungskammer), kitus atnešiau aš, ir vieną vakarą prispyrėme Sruogą reikalaudami persirengti. Ilgai atsikalbinėjo, bet mes nenusileidom, ir Sruoga pagaliau sutiko. Persirengęs jautėsi lyg nesavas, lyg kam skriaudą padaręs, ir maža tetrūko, kad šiltus drabužius būtų nusviedęs. Pagaliau pareiškė: – Kuo aš jums atsilyginsiu? Ir vėl teko būti atsargiems, kad Sruoga neiškrėstų tikrai „sruogiško“ pokšto“ (Rapolas Mackonis, „Pavasario giesmė pragaro dugne“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 292); „Jis [Šernas] dažnai atnešdavo Sruogai vaišių iš sandėlio, padėdavo sunkią valandą“ („[Leono Puskunigio atsiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Ibid., p. 323); „Kaip ir visų, jo nervai buvo įtempti. Prisimenu, kartą paprašė vieno mūsiškio, dirbusio kantinoje (o tokie daug galėjo, visi jiems pataikaudavo), ar negalįs gauti kelių cigarečių. Tas gana išdidžiai ir šiurkščiai ant Sruogos užriko, maždaug visi čia prie jo lenda, kiek čia jis galįs ir panašiai. Sruoga neišlaikė, kone isteriškai puolė prieš jį ant kelių, pradėjo atsiprašinėti. Mes vos nesumušėm to mūsiškio už Sruogą“ (Idem, in: Ibid., p. 325). Balys Sruoga, gavęs siuntinių iš namiškių, niekam nematant dalydavosi su kitais kaliniais duonos kąsniais ir lašinių gabaliukais, skatino neprarasti vilties: „Mūsų, paprastų kalinių, siuntinius surydavo esesininkai, visokie kontrolieriai. O garbės kaliniai juos gaudavo ir dalindavosi su kitais. Maistu mums daug padėdavo Jurgutis, Sruoga, Lipniūnas. Jie mus ir padrąsindavo, suramindavo. O buvo konclageryje ir tokių inteligentų, kurie laikėsi atskirai, su darbininkais nebendravo“; „Sruoga ir Jurgutis guodė kitus, ramino, kad reikia ištverti šį baisų pragarą, kad karas greit baigsis, kad Hitleris jau jį pralaimėjęs“ („[Jono Busėno atsiminimai]“, in: Ibid., p. 306).. Liepk supjaustyti mano senąjį tabaką – jis geras. Čia tai didžiulis turtas. Ir Tavo ypatingas kavos mišinys labai naudingas mano sveikatai (jis pagydė kojų patinimą). Lagerio raštinėje jaučiuosi gerai, – viršininkai, esesininkai man geri ir malonūs, darbo draugai taip pat puikūs žmonės. Visi mane supranta. Aš tūnau įstrigęs Stutthofe, pasiryžęs čia sulaukti karo pabaigos. Tu nežinai, kaip be galo daug dėl manęs padarei. Tu išgelbėjai mano sielą, mano dvasios jėgas. Savo darbais ir poetine kūryba įrodysiu, kad galiu būti dėkingas. Nuoširdžiausiai pabučiuok Dalią. Perduok linkėjimus ir padėkok mano mokiniams ir pažįstamiems. Bučiuoju Tave, mano geras geras Vanduk!