1r

Vandukėli, siunčiu Tau Pronskaus laiškąJuozas Pronskus (1893–1984), žurnalistas, Balio Sruogos bičiulis, pažįstamas dar iš Lietuvos laikų, persikėlęs į Klaipėdą, 1924 m. redagavo dienraštį Klaipėdos žinios. Juozas Pronskus laiške Baliui Sruogai pranešė, kad jam bus pasiųsta Jurgio Šaulio telegrama dėl darbo Lietuvos vyriausybės steigiamo dienraščio Klaipėdos žinios redakcijoje. Juozas Pronskus siūlė priimti Jurgio Šaulio pasiūlymą dirbti dienraščio redakcijoje dėl palankių sąlygų ir teigiamos nuomonės apie jį: „Brangus Baly, daktare! Tu įsigudrinai kažkaip laiškus rašyti be antgalių, aš dar nemoku, dėl to vadinu tikraisiais vardais. Neparašiau Tau, taip (mea maxima culpa), bet užtat dabar stengiuos skubiau parašyti, negu bus Tau d-ro Šaulio telegrama pasiųsta. Daug kalbėt nepajėgiu, nes skubina. Matai, „Pr. Liet. Balsą“ likvidavau… Rengiamės „Klaip. žinias“ leisti. Gavęs telegramą, kurioj jis prašo telegrafuot atgal, kada gali greičiausiai atvykti, tuojau pranešk ir sutik. […] Darbui turėsim plačiausį laiką. Tu d-rui Šauliui patinki, nebūsi varžomas materialiai ir nesiskųsi. Šimkus Konservatorijoj laiko Tau butą, o vasarai pas Žilių! Ar bereikia laimingesnių, kaip Tu su savo žmona būsi! Aš ir be galo laukiu. Mes visi laukiam. Jei per sunkiai laikais ir gali tikrai parvažiuoti, telegrafuok, pasiųsim avanso. Kol atvažiuosi, laikinai varysim be tavęs. Tai štimujė [sutinki]?! Parašyk ir man atviruką kada. Aš tiek griešnas ir latrauju, ypač su Šimku kartais paūžiam, bet ir pinigų niekuomet neturiu… Spaudžiu ir taip toliau Juozas“ (Juozo Pronskaus laiškas Baliui Sruogai, iš Klaipėdos – į Miuncheną, 1923-12-31, in: LLTI BR, f. 53, b. 678, l. 1r). – pasiskaityk, pasidžiauk. Gruodžio 31 d. gavau a i š š Š aulioJurgis Šaulys (1879–1948), diplomatas, spaudos darbuotojas. 1924 m. buvo oficialus dienraščio Klaipėdos žinios redaktorius. telegramąJurgio Šaulio telegrama, adresuota Baliui Sruogai, neišliko. Išliko vėliau rašytas laiškas: „Gerbiamasai, Tamstos laišką iš š. m. 19 d. gavau. Numatydamas, kad Tamsta tegali tik nuo 1. IV pradėti pas mus dirbti, aš jau šiandien pasikviečiau dviem mėnesiam vietinį literatą p. Jakužaitį, su kuriuo pamėginsime apsieiti ligi Tamsta atvyksi. Kai dėl paties darbo pasidalijimo, pasikalbėsime ir susitarsime asmeniškai. Tamsta, žinoma, nieko bendro neturėsi su administracija – ir atsakomas tebūsi Tamsta tik prieš mane. Specialinių korespondentų kur kitur, be Kauno, dar neturiu. Tatai dar reikia suorganizuoti. Jei Tamsta galėtum man patarnauti atitinkamais nurodymais, būčiau dėkingas. Knygynėlį jau esame šiokį-tokį įsitaisę (yra, žinoma, ir enciklopedija), – jį, reikalui esant, didinsime. Informacijų tarnyba (telegrafu ir telefonu) yra jau iš dalies suorganizuota, iš dalies dar organizuojama. Prieš Kalėdas buvo jau viskas sutvarkyta, tik, pakrikus kauniškei Eltai, gauname dabar visai savarankiškai iš naujo pertvarkyti. Tatai betgi, tikiuos, bus galima dar ligi vasario pradžios padaryti. Pasisekimo egzaminus baigiant ir šiaip viso labo Tamstai linkėdamas, lieku Tamstos J. Šaulys“ (Jurgio Šaulio laiškas Baliui Sruogai, iš Klaipėdos – į Miuncheną, 1924-01-25, in: LLTI BR, f. 53, b. 868, l. 1r–v). Balys Sruoga, 1924-04-01 pradėjęs darbą dienraštyje Klaipėdos žinios, iškart tapo jo faktiškuoju redaktoriumi., kurioj jis klausia, ar sutinku, ir kada atvažiuosiu. Aš jam atsakiau, kad sutinku, ir kad į darbą galėsiu stoti balandžio 1 d. Bet mane kas labai nustebino, kad ŠimkusStasys Šimkus (1887–1943), kompozitorius, pedagogas. 1923 m. Klaipėdoje įkūrė muzikos mokyklą, 1924–1927 m. buvo jos direktorius. savo konser- vatorijoj mums būutą žiemai laiko – nei aš jo prašiau apie tai, nei minėjau, nei jis man ką rašė. ŽiliausJonas Žilius-Jonila (1870–1932), rašytojas. viloje žiemą nelabai patogu, iš viso tėra tiktai vienas pečiukas viename kambary, ir tas pats menkas. Už tat Užtat vasarą – ten baisiai gerai. O jei žiemą gyvent – mieste, kon- servatorijoj[,] – ir vasarą pas Žilių – tai be galo geras daiktas. Kaip Tu manai, Vandukėli.[?] Tačiau, balandžio 1 dieną mes turime buūti žūt-buūt jau Klaipėdoje. Žodis duotas – jis turi buūt jau išlaikytas. Tai gi Taigi iki tam laikui mes turime jau visus mūsų reikalus baigti, visas ''„ceremonijas''“ atliktiBalys Sruoga ir Vanda Daugirdaitė susituokti planavo 1924-03-22.. Gal apie tai reikėtų ir TėvuiKazimieras Daugirdas (1865–1946), Vandos Daugirdaitės tėvas, nuo 1922 m. iki 1933 m. buvo Medemrodės girininkas. pranešti, kad paskui neišeitų kaip nors per daug skubiai.

Pas mane tiek daug dabar darbo, taip reikia mintys koncentruoti, o čia ateities svajonės, ateities planai ir sumanymai – nuolatos mintis nuskraidina į nežinomus tolius. Džiaugsmas kovoja su rūpesniu, su pareiga.

Tik tu, Vandukėli, nemanyk blogai apie mane, ir nors kartą mesk savo abejones! Aš nenoriu nieko įtikinėt, aš tik džiaugtis noriu, noriu skristi, o čia prakeiktas darbas laukia.

Sausio 11 dieną išeis ''„Lietuvos''“ jubiliejinis numeris – (5 metų sukakt.) su mūsų fotografijomis ir mano straipsniu (pavardė pasirašyta)Balys Sruoga, „Laikraštininko menas“, in: Lietuva, Kaunas, 1924-01-11, Nr. 9, p. 4–7. Straipsnyje Balys Sruoga rašė apie žurnalistiką moderniame pasaulyje, pristatė šią sritį ne tik kaip amatą, bet ir kaip meną – kūrybą: „Bet ar laikraštininko darbas yra kūryba, ar tai yra menas? Ar tuo palyginimu nesuteršiama, taip sakant, meno šventovės vardas?! Juk laikraštis – tiktai gyvenimo veidrodis?! Ir laikraštininkas – tiktai gyvenimo beždžionė?!“ (p. 5) […] Ir jeigu laikraštis gyvenimo veidrodis tebūtų, tai vis tiktai ne mechaninis. Bet mechaninį veidrodį pakelk iš vieno kampo į kitą, pakreipk ar atlošk, įduobk jo paviršių ar išpūsk – milijonai galimybių – ir kas kartas naujas kitoks daikto atvaizdas. Bet laikraštis – mažiausia – gyvas gyvenimo veidrodis. Ir dėl savo gyvybės – jis jau nebe veidrodis, jis jau vaizdas, kūrybos vaisius.“ (p. 6) Toliau Balys Sruoga rašė apie žurnalisto darbo objektą ir pagrindinį uždavinį (kūrybiškai pavaizduoti kasdienybę – gebėti atskiras detales sujungti į darnią visumą, paveikti skaitytoją): „Laikraštininko meno objektas – „kasdieninės smulkmenos“. Bet duok tų „smulkmenų“ pavidale kasdien nuodų po lašelio milijoninę dalį – ir tūkstančiai širdžių bus užnuodyta. Duok tų „smulkmenų“ pavidale sielą gaivinamo balsimo – tūkstančiai širdžių vienu gėrybės ritmu plaksis, bent mirksnį kasdien viena gėrybės mintimi skardensis. Laikraštininko kūrybos vaisius – ištikimas kasdienis svečias. Ir čia jo būties uždavinys ir pareigos. Ir čia jo būties džiaugsmas ir palaima. Laikraštininko pirmapradis uždavinys – iš begalinės gyvenimo smulkmenų įvairenybės išrankioti brangiausius akmenėlius. Ir tuos brangiuosius akmenėlius išklasifikuoti spalių skaistybe, varsų įvairenybe. Ir iš jų sukurti vieną vaizdą. Kas dieną gyvą gyvenimo kitokį vaizdą. Sukurti vaizdą, vaduojantis savo intuicija, savo vidaus regėjimu, prakilnumo mintimi. Tegu tas vaizdas – mozaikos pobūdžio, – bet mozaika – ar nėra viena prakilniausių kuriamosios valios reiškimo forma? Eifelio bokštas – ar ne ryškiausias moderninio meno reiškinys? Graikų vazos, persų kilimai, lietuvių juostos – ar nėra meno kūriniai? Išskaidykite visumą į pavienes dalis – bus tiktai betonas, plienas, molis, siūlai, medis. Bus tiktai pavieni brangūs akmenėliai, iš kurių galima sintetinė dvasia įstabius daiktus kurti, kuriuos lygiai galima ir į žiauriai disonansinius posmus sumegzti. […] Gal nūdien dar laikraštis neišaugo į tobulą meno formą, gal nūdien jis išimtinai tepatarnauja žemiems informacijos ir propagandos tikslams, gal dar nemaža laiko nuplauks, kol jis bent reliatyvinio savo tobulumo pasieks, bet vis tiktai tas laikas ateis, laikraštis laikų bėgyje savo esmėj žymiai progresuoja. Ir ateis, ateis tas laikas, kada iš begalinių milijonų gyvenimo įvairenybės brangiųjų akmenėlių laikraščio bendradarbiai kurs kolektyviniai kas dieną naują ekspresingą pasaulio vaizdą, kada laikraštis bus viena aukščiausiųjų sintetinio meno kūrybos formų.“ (p. 6) Straipsnio pabaigoje Balys Sruoga įvardijo svarbiausias problemas, su kuriomis per penkerius metus susidūrė dienraštis Lietuva, – polemikos trūkumą, laisvos minties stoką, priklausymą nuo valdžios. Balio Sruogos įsitikinimu, nuo kūrybingo žurnalisto – laikraštininko, kuris, „kaip viso nūdienos gyvenimo gaivusai nervas“ (p. 5), sugebėjimo paveikiai, įtikinamai, patraukliai rašyti priklauso dienraščio ateitis: „O! Tuomet ir „Lietuvos“ darbininkams jų darbas nebebus sunki nedėkinga našta. Jis džiugins ir svaigins kaip ir kiekviena kūryba, kaip ir kiekvienas aukštesnis dvasios gyvenimas, kaipo nesialoma, neišsenkanti kūryba. Tegu tiktai mūsų širdys sutūkstantėja!“ (p. 7). Tai tu jį pirmąa pagauk, ir pažiuūrėk – ar tėvui galima jis rodyt[,] ar ne – juk jūs ''„Lietuvą''“ turbūt gaunat?

Bučiuoju tave[,] Vandukėli[,] ir džiaugiuos[.]

Bal

Sausio 4 d.