Vandukėli mano, gavau Tavo laišką jau iš Būgių ir nežinau, kaip besidžiaugti, kad tau vėlei ramu, kad tu vėlei namie – ilsiesi ir rami – ir mane tyliai, tyliai myli. Gavau tą laišką pereitos savaitės pabaigoj, o tik šiandie teprisirengiau tau rašyti. Šiandie antradienis, bet man lyg tarpušventis – per dieną valkiojuos po universitetą ir ministeriją savo poperių be- ieškodamas – o dabar visaą vakarą verčiau HeineėsHeinrich Heine (1797–1856) – vokiečių rašytojas. „Nordsee“„Nordsee“ vok =Šiaurės jūra. Heinricho Heine'ės kūrinio ankstyvą vertimo variantą žr. Heinrich Heine, Šiaurės marės, vertė Balys Sruoga, Miunchenas, 1923, [bloknotas, juodraštis pieštuku], in: LLTI BR, f. 53, b. 564, nr. 1, l. 1–7r, 8–54r–v, 55r; vėlesnę redakciją, iš esmės perdirbtą tekstą žr. Heinrich Heine, Šiaurės jūra, 1945–1946, vertė Balys Sruoga, 1945–1946, [parkeriu (mėlynu ir juodu rašalu) taisytas rankraštis], in: Ibid., nr. 2, l. 1–88r. Vėliausią vertimo redakciją žr. in: Heinrich Heine, Šiaurės jūra, vertė Balys Sruoga, Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1946; vertimą, jo istoriją dar žr. in: Balys Sruoga, Raštai, t. 5I: Vertimai, parengė Algis Samulionis, Rimas Žilinskas, redagavo Donata Linčiuvienė, Rimas Žilinskas, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. 156–202, 613–660, 792. – visa eilių knyga, ir duūšioj Ttaip gerai pasidarė. Kažkoksai džiaugsmas nusileidžia į duūšią, kai atsitrauk e i nuo formulų, datų ir sausų „mokslo žinių“, kai gauni nors truputėlį įsižvelgt į tolius ir platybę. Ar dabar aš kažkaip radau naują poilsio buūdą – kai apkvaištu nuo formulų ir skcholastikos, ir nieko nebesuprantu, imu Heineę versti, ir taip atsilsiu, ir duūšioj taip gera, ir tokius gražius sapnus sapnuoju. Užvakar sapnavau pereitas Kalėdas, Riesengebirge, tave[,] Zoseę, Vicę…Balys Sruoga su Vanda Daugirdaite ir jos draugėmis Sofija Laucevičiūte ir Viktorija Gravrogkaite, studijavusiomis Berlyno universitete, 1922 m. Kūčias ir Kalėdas praleido Saksonijos Šveicarijoje, vaikščiojo ir slidinėjo Elbės Smiltaininiuose kalnuose ir Riesengebirge, ties Čekijos ir Lenkijos siena. Šventės visiems paliko malonių įspūdžių, gerą nuotaiką. Taip gaila buvo, kad pabudau pirm laiko. Ir aš dažnai dabar tave sapnuoju, ir tu tokia gera esi, ir duūšioj Ttaip gera. Ir Tau namie gera. Ir iš tavęs toks geras laiškas. O d a š gavau dar porį gerų laiškų iš Alės Čar.Aldona Čarneckaitė, gydytoja pediatrė, Jadvygos Čarneckaitės-Grigienės ir pirmojo Nepriklausomos Lietuvos finansų ministro Valdemaro Vytauto Čarneckio (1893–1942) sesuo, 1920–1924 m. studijavo Berlyno universitete mediciną. Išliko trys Aldonos Čarneckaitės rašyti laiškai Baliui Sruogai. Pateiksime visų jų turinį, nes jie atskleidžia artimą ir šiltą bičiulių tarpusavio santykį: „Baly, – Bijau, pasakysi vėl tą piktą žodį, kurį man nuolat kartojai, todėl geriau nieko nerašysiu šiandie. Taigi. Bet man vis tik gera, kad aš pažinau Tave. Spaudžiu ranką. Alė“ (Aldonos Čarneckaitės atvirlaiškis Baliui Sruogai, iš Berlyno – į Miuncheną, 1923-08-23, in: LLTI BR, f. 53, b. 704, nr. 1, l. 1v). „Berlyne, spalių 29 d.Baly, – Kieno laišką žadėjai man atsiųsti, – atsiųsk. Nors aš dabar raudonais klevų lapais labiaus džiaugiuos, kaip žmonių laiškais. Kur Tu, kaip Tu, ką Tu? Jeigu Tau bus gyvenime gerai – pasidžiaugsiu! Kalnai, žemė ir Tu, žmogau, palikot šviesias pėdukes dūšioje – Alė“ (Aldonos Čarneckaitės laiškas Baliui Sruogai, iš Berlyno – į Miuncheną, 1923-10-29, in: LLTI BR, f. 53, b. 704, nr. 2, l. 1r). Tolesnį laišką nuo Aldonos Čarneckaitės Balys Sruoga buvo neseniai gavęs: „Berlyne, gruodžio 11 d. vakare Mielas Baly! Įsibėgėjus šoku Tau ant kaklo ir klykiu iš džiaugsmo!!! Tas Tavo laiškas šiandie, na, tas Tavo laiškas, aš jam žodžių nerandu. Supranti, sniego pasiilgau, baisiausiai noriu į baltą, sausą, nuo vėjo kylantį, skrendantį sniegą! Vakar vakare kine(!) matėme „Alpine“ – vaizdų iš Ski – ekskursantų Šveicarijos Alpose, Monte Rosa etc. Gletčerai, sniegai, debesys, apsnigtos eglės, balti laukai ir žmonės, tarytum paukščiai per tuos baltus laukus lekia, skrenda, išnyksta tolyje, iškyla iš už urvų, šoka nuo krantų, kartais parpuola, tuomet juokias, juokias balsiai kaip dideli vaikai – tai buvo negyvi paveikslai, bet aš jų juoką dar ir šiandie girdžiu. – Ir šiandie – Tavo laiškas! Baly, aš noriu į kalnus. Noriu lipti, kristi, lėkti, griūti, keltis, juoktis ir vėl lėkti, lėkti. Žinoma, Tu už dviejų dienų gausi nuo manęs antrą laišką, „деловое“ [rus =dalykinį], apie eigą organizacijos darbų, kuriuos man pavedei. Dabar jau nebus vakaras ir aš nesuskubsiu niekur nueit ir su nieku pasimatyt. Bet rytoj kalbėsiu su žmonėmis, kuriuos nurodei. Šiandie rašau tik taip sau, nes nežinau, kur savo snieguotą džiaugsmą padėt, ir jeigu Tu mano jausmus čia kritikuosi, tai būsi toks „obžidlivas“ žmogus, kad aš Tavęs žinot nenorėsiu. Baly, ar Tu manai, aš suspėsiu grįžt iš Lietuvos iki 3 sausio? Matai, 18 š. m. aš važiuoju Lietuvon. Negaliu kitaip – širdis traukia – šaukia mane ten, bus ir arkliai, ir rogutės, ir miškas su apsnigtomis eglėmis ir mėlyni vakarai su žemai kybančiomis žvaigždėmis, ir balti keliai per mišką. Bus tokios didelės rogės, kur prisės daug žmonių ir visi juoksis, ir visi klyks, kuomet užsikabins galvomis už apsnigtų šakų ir visas debesis sniego nusivers nuo eglės ant galvų! Ir bus mažutės rogutės, kur tik dviese sutilpti tegalima. Ir skambučiai bus! Ir laukai, ir miškai, eh, Baly, pamatysi, kaip išlįs iš už miško džiaugsmas, didelis toks, didelis, ir nusities per visus kelius ir takus, ir sniego laukus! O Kalėdų vakarą bus eglaitė. Žibės visa, švies, spindės! Bet aš nepražūsiu tam mėlynam rojuj, aš grįšiu ir turbūt tikrai atvažiuosiu Münchenan, kad su Jumis kartu važiuot. Nors gal – gal – ką gali žinot. – Baly, mielas, mielas Baly, nesijuok iš manęs ir nieko nesakyk. Greit parašysiu. Manau, kad Tau gera ir kad Tu irgi linksmas esi ir džiaugiesi kuo nors, tiesa? Norėčiau, kad Tau dar geriau būtų, kad dar labiau džiaugtumeis, kad augtum didelis „царю и отечеству на пользу, и родителям своим на утешениe“ [rus =„karaliaus ir tėvynės labui bei tėvų paguodai“]. Spaudžiu ranką. Alė. Poryt atvažiuoja Juziukas Nemeikša, Julius Abraitis ir gal Stasys Zaskevičius. Žadam būt linksmi!“ (Aldonos Čarneckaitės laiškas Baliui Sruogai, iš Berlyno – į Miuncheną, 1923-12-11, in: LLTI BR, f. 53, b. 704, nr. 3, l. 1r–v). ir iš… Urbšio. Keista man kiek buvo, kad jis man parašė tokiį gerą ir širdingą laišką, ir man rodos, kad jis labai geras žmogus deėl manęs. Žadėjau parašyti Rimkai – bet dar nepara- šiau. Kažkaip neišeina. Bet aš užuvedžiau atskirą lapą, kuriame surašau, kam aš turiu Kalėdoms laiškus parašyti – kiek ilgesnius, širdingesnius – ZoseiSofija Laucevičiūtė (1898–2003), Vandos Daugirdaitės pusseserė, ekonomistė, pedagogė. 1921–1923 m. studijavo ekonomiką Berlyno universitete. Balio Sruogos laiškas, siųstas Sofijai Laucevičiūtei, neišliko., RimkaiAlbinas Rimka (1886–1944), ekonomistas, Balio Sruogos bičiulis, 1923 m. baigė studijas Frankfurto prie Maino Visuomenės ir prekybos mokslų akademijoje, įgijo ekonomisto diplomą, tuomet buvo sugrįžęs į Kauną, nuo 1923 m. rugsėjo mėn. dirbo Lietuvos universiteto Teisių fakulteto Statistikos katedros docentu. Balys Sruoga, sveikindamas bičiulį su šventėmis, rašė: „Geri žmonės sakė, kad tu vėlei labai geras žmogus esąs. Tai tegu Tau per šventes bus labai gera. O man biškį markatna. Sėdžiu namie vienas, prietelių neturiu, pinigų – dar mažiau. Ir darbo prakeiktai daug, ir šiaip dūšioj labai labai markatna. Bet tu ūžk per šventes – ir už mano sveikatą. O jei kada aš tau nesmagumų padariau, tai prabočyk – bus geriau. Ir dūduok Naujų metų naktį. Balys“ (Balio Sruogos atvirlaiškis Albinui Rimkai, iš Miuncheno – į Kauną, 1923-12-27, in: LLTI BR, f. 53, b. 1120, l. 1v)., JadzeiJadvyga Čiurlionytė (1898–1992), etnomuzikologė. 1920–1923 m. studijavo į Leipcigo konservatorijoje. 1923 m. išlaikė egzaminus į Berlyno Sterno konservatorijos Pedagoginį skyrių, fortepijono ir teorinių muzikos disciplinų specialybes. Balio Sruogos laiškas, adresuotas Jadvygai Čiurlionytei, neišliko., UrbšiuiBalys Sruoga su artėjančiomis šventėmis sveikino bičiulį Juozą Urbšį (1896–1991), kuris nuo 1922 m. buvo Berlyno Fridricho Vilhelmo universiteto Filosofijos fakulteto studentas, dirbo Lietuvos pasiuntinybės Berlyne Konsulinio skyriaus vedėju: „Juozai, vis tik tu labai geras žmogus esi. Užtat tegu tau ir per šventes būna gera. Man biškį markatna – šventes sutinku rašomosios mašinėlės kompanijoj. Bet čia nieko nepadarysi. Net į kalnus kažin ar ir porai dienų galėsiu pavažiuoti – nei laiko, nei prietelių, nei pinigų. Tai tu paūžk ir už mano sveikatą ir nebūk markatnas. Vasario pabaigoj aš būsiu Berlyne, o paskui – sudie, vokiečių žemė. Ūžk ir dūduok. Balys“ (Balio Sruogos atvirlaiškis Juozui Urbšiui, iš Miuncheno – į Kauną, 1923-12-24, in: LNMMB RKRS, f. 15, b. 330, nr. 2, l. 1v)., TėvamsBalio Sruogos laiškas motinai Agotai Lomanaitei-Sruogienei (1867–1930) ir tėvui Pranciškui Sruogai (1846–1931), ūkininkams Baibokuose, neišliko., ProncskuiJuozas Pronskus (1893–1984), žurnalistas, tuo metu Klaipėdoje redagavo Prūsų lietuvių balsą, 1923 m. dalyvavo Klaipėdos krašto sukilime. Balio Sruogos laiškas Juozui Pronskui neišliko., ŠimkuiStasys Šimkus (1887–1943), kompozitorius. 1921–1922 m. studijavo kompoziciją Leipcigo ir Berlyno konservatorijose. 1923 m. įkūrė muzikos mokyklą Klaipėdoje, buvo jos direktorius. Balio Sruogos laiškas Stasiui Šimkui neišliko., HerbačauskuiJuozapas Albinas Herbačiauskas (1876–1944), rašytojas, literatūros kritikas. 1911–1924 m. dėstė lietuvių kalbą Krokuvoje, Jogailos universitete. Nuo 1924 m. dėstė lenkų kalbą ir literatūrą Lietuvos universitete. Balys Sruoga tuo metu rūpinosi gauti lėšų jo kelionei į Lietuvą. Balio Sruogos laiškas Juozapui Albinui Herbačiauskui neišliko. , GūugiuiKazys Gugis (1879–1963), teisininkas, vienas iš JAV dienraščio Naujienos leidėjų. Balio Sruogos laiškas Kaziui Gugiui neišliko., broliamsBalio Sruogos laiškai broliams Juozapui, Adolfui, Aniolui ir Kazimierui, sveikinant juos su šv. Kalėdomis ir Naujaisiais metais, neišliko. – ir dar visa eilė. Visi geri jie deėl manęs, ir visiems reikia parašyti. Manau, per Kuūčių vakarą ir Kalėdų šventes sugebėsiu. O dabar dienos taip greit skrenda, kad aš nei atsikvėpt nesuspėju, kaip vakaras ateina, kaip rytas išaušta, kaip vėlei Ttoliuos dingsta. Ir gerai. Tik kad suspėčiau, visa padaryt, kas reikia. Tik kad pavyktų mano komediją baigti. Pusantro mėnesio iki kvotimų – o ten! Mėlyni toliai, pa- vasario juūra – ir mūsų džiaugsmas! Ir kai aš manau apie tai – duūšioj taip ramu ir giedra, ir duūšia skaisčius skaičius mėlynus plotus teregi! Vandukėli Tu mano! Kaip aš norėčiau Tave šiandie priglausti, kietai, kietai, ir visaą tave išbučiuot au i , kad tu žino- tum, kad tu pajustum, kaip aš myliu tave, kad Tu mano kaitroje sutirptum! Palauk[,] Vandukėli, kai buūsim kartu – saulės kaitroj – marių giesmėse tave žydinčiomis gėlėmis užliuūliuosiu!

– – –