Dar vienaą žodelį Tau Ttarti, kol dar Tu ne Ttaip toli, dar kartą tavo pagalbos paprašyti – kad Tu neužmirštum manęs, kad Tu man prieš iš- važiuodama nors vieną žodelį parašytum. Jau kuris laikas – nuo tavęs nei žodelio, o dabar aš taip laukiu, dabar man tavo pagalba taip s r eikalinga! Žinai, Vanduk, man labai negerai yra – nusigyvenau visai. Kažkaip labai silpna, šis poperi o s [,] ant kuri s o tau rašau, atrodo visai žalias, galva sukas, ir jokių spėkų neturiu. Aš nežinau, ar Ttai vėl influenzca sugrįžo, ar kas, bet tiktai jau kelinta sąavaitė, kaip aš gerai nesijaučiau, o dabar visai nusmukau. Vakar vakare buvau pas vieną iš čionykščių lietuvių, kol sėdėjau – buvo viskas gerai, tik kai atsikėliau – taip pasidarė negera, kad išėjęs į gatvę visai eit negalėjau – išmušė šaltas prakaitas ir nieko nebesi- matė. Tik kuriam laikui praslinkus vėl atsi- peikėjau. Šiandie kažkas vėlei labai negerai, o naktį[,] rodos[,] turėjau karščio. Turbūt rei- kės šiandie eiti in daktarą. Ir dar kaip tyčia jau kuris metas neturiu nuo Taveęs jokios žinutės, nežinau[,] nei kas su tavim dedas. Ir todeėl uūpas blogas ir prislėgtas. Jeigu gautau iš tavęs laiškelį, rodos[,] būtų stipriau, rodos[,] atgytau kiek ir nusiramintau. Jeigu buūtau sveikas, tai vis būtau ir dva- sioj kiek stipresnis, ir taip liūdna nebūtų, ir toks apleistas nesijaustau. O dabar – ką gi aš galiu dabar bepadaryti! Kad dar šiandie sulaukti laiškelį iš tavęs! Kad dar šiandie galėtau kiek atsikvėpti! O ką aš padarysiu, jei nei šiandie, nei rytoj laiškelio nuo tavęs nesulauksiu? Kaip aš ište- sėsiu dar ir dar Ttokią liūdną neišbrendamą naktį, jei tu manęs neatlankysi!