Po tokios ilgos tylos vėlei nuo tavęs laiškutis. Tiesa, senai, senai rašytas, nepažymėta kada, bet dar prieš Ttą nelemtą streikąTurbūt kalbama apie 1922 m. vasario mėn. pradžioje kilusį geležinkelininkų streiką.. Bet man vis vienąa gerai. Aš dabar vos sugrįžau iš „Lohengrino“Vokiečių kompozitoriaus Richardo Vagnerio (Richard Wagner) opera Lohengrinas (1848) pagal vidurinių amžių sagas. ir radau tavo laiškutį. Ir kaip gerai. Per tą 1 2 0 dienų aš maniau, kad visai negerai bus. Ir jaučiausiu fiziškai blogai, ir be galo liūdna buvo, ir šalta. Iš- tisas dienas sėdėjau namie, galva uūžė ir kažkokios mintys painiojos. O šiandie aš sveikas, ir kaip gerai[,] kad aš šiandie nuo tavęs gavau laiškutį!

Tu rašai apie universitetą, klausi[,] – bet aš šiandie isš tikrųjų nežinau, kas tau patarti. Ką tu parašei, tai visai nauji dalykai, aš to visai ir žinot neži- nojau, net nežinau[,] kas su manim bus ir kas man pasi s r inkti, bet[,] rodos[,] pas mus kita Ttvarka. Palauk[,] kiek pagalvosiu, gal ką sužinosiu, tai parašysiu. Šiandie man po „Lohengrino“ Ttoks uūpas, kad aš galvot visai negaliu, o ir Tau taip senai berašiau – jau[,] rodos[,] bus 5–6 dienos, ir man noris Ttaip truputiį užsimerkus pabūti, ir nieko negalvoti, tik pasakyti tau, ne žodžiais, ne žvilgsniu, tyik tyliu sielos plastėjimu, kad kaž-kur kažkur toli toli už perregimuų kalnuų toks tylus varpas skamba ir mūsų paslaptį dainuoja. Ir skamba, ir dainuoja, ir rodos man, kad aš tame dainavime girdžiu, kaip tavo širdis plasta, ir rodos man, kad net nei mūsų nėra, kad mes tik Tėsame tėsame Ttoji neregimo varpo paslap- tinga daina. O, taip, truputiį užsimerkti, truputiį prie tavęs prisiglausti, tavo ranką prie krūtinės prispausti, taip tyliai tyliai paklausyti, kaip tavo širdis šneka. Ir mielą mielą pasaką regėti, ir būti vėl kaip pasakąa, kaip neregimo varpo skambėjimas, kaip pirmo pavasario žiedo žydėjimas, kaip Tavo širdūu- žės plastėjimas – – Ir kad Tu būtum vėlei ir vėlei pasakinga Ka l r aliūnaitė – n y u mylėtas Vandukas mano!