[…]ir nežinau, ar tu
intikėsi
Skamba lapai pavėjui skrisdami, su pasauliu
atsisveikindami amžinasties besiilgėdami, bedugnės dainą bedainuodami. Klausaus
susigūžęs lapų skambėjimo – ir taip ilgu-ilgu be galo.
Ir rodosi kartais [,] kad visas
pasaulis – tik krintančios ašaros aidas… Ir rodosi kartais, kad mano rauda
– rudens lapo skambėjimas, skambėjimas, kuris išsiilgusiai sielai tik kapų
liūdnumą teprimena – – –
– – – – –