Šiandie jau sekmadienis, o nuo Tavęs laiškučio vis dar nėra. Ar vėl kas negero pasi- darė? Vanduk! Žiūrėk. Šiandie gavau gerą laišką nuo KiršosFaustas Kirša sveikino Balį Sruogą, sulaukusį dvidešimt septintojo gimtadienio: „Sruoga! // Kas su patim įvyko, kad palikai toks rūstus ir nukritai man ant galvos kaip Alpių uola?; bet aš palieku nenukautas, gal tik kiek sužeistas. Juk pats rašei, kad tarčiau nuomonę apie Tavo raštą [„Menininkai ir visuomenė“, plačiau žr. Balio Sruogos atvirlaiškis Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1923-01-08, in: LLTI BR, f. 53, b. 659_31, l. 1r] – ir parašiau, ką manau. Man rodos, rūstauji dėl to, kad esu šį tą pastebėjęs. Galbūt, jog pats greit rašei, greitai ir mintis išliejai. Man rodos, tos mintys galėjo ir kitaip išsilieti. Visa bėda, jog pats esi opus kritikuojamas, tuomet tą mastą mokėk ir kitiems pritaikinti. // Kuriam galui čia ekscelencijas klijuoji – man visai neaišku. // Nežinau, kurią dieną šventi savo vardo dieną, – tas ir nesvarbu, – bet užmegzdamas metinį mazgą priimk ir mano linkėjimus vyriškumui įtvirtinti su Horaciju ir „Franziskaner“. – // Baigi 27 metus – tai dar vaikas. // Aš, Dievui dėkui, panašias simfonijas labai senai atgiedojau su nuodėmėm ir išpažinčia – dėl to mums sunku kai kur susikalbėti. Ar manai, kad jau karstą prilipei? Apsirinki! Karstas toli, o mintys nuo šešėlių dar toliau. Tavo amžiuje problemos tik auga, bet nesisprendžia ir manierinis pesimizmas plaukų nuo galvos nenuvarys. Tavo 27 m. rašau: // Esi žmogus, kur pilnatis aiškėja; / Ir smulkios dienos – ne draugai. / Tautos mintis iškeldinsi prieš vėją, / Tik laužk, jei auga Tau ragai. // Kaip Turčinskis eiles dar galiu parašyt, kitokių jau neberašau ir apskritai senai su mūza nebeturiu reikalo, nes studijuoju filosofiją. […] Be ne tame žmogaus pašaukimas – rinktis, kuo būti. – Svarbu būti ir save chaose išvysti. […] Aš nerandu tono, kuriuo galėčiau Tau rašyti, kad būtų draugiškai. // Kodėl taip Tau noris ekscelencijuoti – nesuprantu. Kaip nebuvo, taip ir dabar nėra jokios tavo atmainos – yra tik minties nusakymas, kaip ji randas šį momentą. // Manau, jog diplomatinių santykių nenutrauksi (Fausto Kiršos laiškas Baliui Sruogai, iš Berlyno – į Miuncheną, 1923-02-02, in: LLTI BR, f. 53, b. 761, l. 1r–v, 2r–v)., aš jam[,] rodos[,] ir gi irgi gerą parašiau. Gal vėl bus gerai.? Tik aš su broliene (kau- nišk ė e )Bronė Jazbutytė-Sruogienė (1896–1950), Balio Sruogos vyriausiojo brolio Juozapo Sruogos žmona. Laiškai, liudijantys konfliktą, neišliko. Nesutarimas kilo dėl to, kad Balys Sruoga, viešėjęs pas bičiulį Juozą Urbšį Lietuvos pasiuntinybės Berlyne Konsuliniame skyriuje, neužėjo pas ten tuo laiku tarnavusius brolį ir brolienę. Toks laisvas, nepareigingas Balio Sruogos elgesys ir nedėmesingumas artimiesiems smarkiai juos papiktino. laiškais baisiai susi- koliojau, – turbūt aš jau Kaune pas brolįJuozapas Sruoga (1886–1957), teisininkas, diplomatas. Balys Sruoga su broliu ir jo žmona, kurie buvo principingi, įžeidūs, bendravo šaltai, oficialiai, nelabai sutardavo dėl skirtingo būdo, interesų. Juozapas „buvo sausas, principo žmogus, […] Balį traktavo kaip lengvabūdišką, nesubrendusį“ (Vandos Sruogienės laiškas Vladui Žukui, iš Čikagos – į Vilnių, 1980-04-30, in: VUB RS, f. 141, b. 319, l. 5–6r). „Tat ir santykiai be galo įtempti. […] Nusibodo man jų pirkliškai beždžioniška ambicija!“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1923-03-11, in: LLTI BR, f. 53, b. 482, l. 1r). nebeapsistosiu ir neužeisiu. Šiek tiek nesmagu, bet ji mane labai įžeidė. O tu[,] Vanduk, nepyk ant manęs – aš Ttaip nenorėčiau, kad kas blogo vėl atsitiktų – aš Ttaip nenorė- čiau! Vanduk, juk aš dabar Ttoks visas – visas Tavo, aš beveik kas nakt kasnakt Tave sapnuoju ir tau Ttaip gražiai duūmoju. Aš taip norėčiau, kad būt gerąa! Ir aš Ttaip laukiu atsako, ką Tu manai apie JenąVanda Daugirdaitė po 1923-01-10 Klaipėdos krašto sukilimo gavo pranešimą, kad mokytis toliau Berlyno universitete nebeleidžiama. Ji ieškojo galimybių toliau tęsti istorijos studijas kituose Vokietijos universitetuose Berlyne, Miunchene, Jenoje.? Aš taip laukiu! Juk neužmirši manęs, Van- duk? – Bučiuoju tave labai, labai, tyliai – – Baliukas.