2

daug ruūkiau, geėriau prancuūzų konjaką, taip kad vakare, kai pasikelda- vau nuo stalo[,] rankos drebė- davo ir akyse nežinomi pa- sauliai pynės. Bet šiandie antrąa dienąa, kaip darbas baigtas, neruūkau, ir net kav a os negeriu, tik marių pakran- tėj su vaikais žaidžiu. O bangos taip uūžia, taip gaudžia, vilnys tokios didelės! Rods[,] šiandie kitas pasaulis, ir nervai tokie ramuūs, ir kruūtinė tokia laisva! Aš čia taip daug turėjau beprotiško darbo ir pašėlusio dzžiaugsmo. Žinai, aš rašau arijas, dainas, užu sienos Šimkus p f ortepijonu groja, vienoj pusėj d v ėjas duūksta, kitoj pusėj pačioj palangėj marės uūžia, vilnys po kojų gula. O vakare kas vakaras einame į seną Žilių. Žilius vienas Lietuvos atgimimo senukųJonas Žilius-Jonila 1916–1921 m. gyveno JAV. 1917–1919 m. buvo Lietuvių tautos tarybos narys. 1918 m. Lietuvių seime Niujorke sudaryto Vykdomojo komiteto (veikė Vašingtone, rūpinosi Lietuvos nepriklausomybės pripažinimu) sekretorius. Apie rašytojo paveikslą, visuomeninę, kultūrinę ir kūrybinę veiklą plačiau žr. Padegėlis Kasmatė, „Jonas Žilius“, in: Lietuva, Kaunas, Nr. 51, 1923-03-04, p. 2–11. // Balys Sruoga Joną Žilių-Jonilą vadino „[v]ien[u] tok[iu] mūsų užmirštųjų patriarchų“ (Padegėlis Kasmatė, Ibid., p. 3), kuris, gyvendamas Amerikoje, pradėjo kurti tautinę ideologiją – studijavo, rinko istorinę medžiagą, kuria remdamasis pradėjo kurti lietuvių epą: „Jonas Žilius, būdamas iš prigimties poeta ir pasinaudodamas tuo, kad žino bene 10–12 kalbų, savo istorinius ekskursus pradėjo mažne nuo visuotino tvano laikų, ieškodamas visai savotiškos medžiagos. Išrausė graikų, romėnų istorikus, germanų, skandinavų, saksų, slavų kronikas, išlukšteno žmonių kūrybą, – visur rengdamas epinę medžiagą, liečiančią šiuo ar tuo būdu lietuvių tautą. Šiuo keliu besidarbuodamas, Žilius ilgas dešimtis metų surinko didžiausį tomą, kurio vienoj daly yra originalai – tekstai bene iš viso septyniomis kalbomis, o kita dalis – lietuviškas tų tekstų vertimas. Ši epinė medžiaga davė Žiliui labai svarbų šaltinį lietuvių mitologijai tirti. // Rusai turi tam tikrą ciklių bylinų, kurios, berods, platesnei visuomenei labai maža tėra žinomos (paskelbtos Gilferdingo, Sobolevskio ir kt.), vadinamos „Pesni o Litovskom korole“. (Tas bylinas, kaipo „epinę medžiagą“, Žilius irgi turi išvertęs į lietuvių kalbą). Lyginant tas bylinas su lietuvių pasakomis, pasirodo, kad jų motyvai kartojasi lietuvių pasakose, tiktai daug plačiau išrutuliuotas, nors ir labiau pavieniais šmoteliais išmėtytas. Lygiai lietuvių pasakose pasikartoja ir tie epiniai motyvai, kuriuos Žilius surinko iš senovės istorijos šaltinių ir kronikų. Ir čia ateina Žiliui į galvą įstabi mintis: iš lietuvių pasakų įvairenybės restauruoti eposą, kuriame atskirų pasakų vaizduojami įvykiai būtų surišti į vieną koncepciją. Ši mintis gimė jame jau daugiau kaip prieš dvidešimtį metų, ir jis nenuilstamai dirbo visą laiką jos realizacijai. Jis daro tai analoginiu keliu kaip suomiai su savo Kalevala – atskiras runas lipdydami į vieną. Bet Žilius čia elgėsi gal kiek atsargiau už aną laimingą suomį, Kalevalos tvarkytoją: Žilius, lipindamas iš pasakų išlaikytą eposą, nuo savęs nieko neprideda ir beveik nieko nekeičia […]. Del kiekvieno taip sudaryto eposo šmotelio knygos gale nurodyta, iš kur, iš kokios pasakos paimta ir kur kokios randasi variacijos! O jei kur vienas kitas žodelis paties Žiliaus pridėtas – vadinasi, ne iš pasakos imtas – ir tas knygos gale pažymėtas. Padarytas milžiniškas darbas ir savo originalumu neturįs pavyzdžių pasaulinėj literatūroj! // Rezultate išėjo labai tikslus, nuosakus, išlaikytas lietuvių tautos eposas! // Rašančiam šias eilutes teko turėti džiaugsmo, kai pats autorius keletą ilgų vakarų skaitė savo ilgų metų darbo vaisių – lietuvių tautos kūrybos pažibą. Kol jis nėra atspausdintas ir visuomenei neprieinamas, netenka čia apie jį ilgesnių pastabų daryti. Tiktai norėčiau pabrėžti, kad šiuo Žiliaus žygiu sugriauta sena nesąmonė, kad lietuviai epiniai nemoka kurti. Čia pasakų medžiaga net taip sugrupuota, kad visą laiką išlaikytas ypatingas dainuojamas ritmas! Ir kas dar įdomu – mūsų eposas ne tik turi motyvus, kartojamus Kalevaloj, bylinose, bet ir homeriniame epose. Kaip antai – argonautų kelionė, ciklopai ir t. t. mūsų epose išrutulioti ne mažesne galia kaip graikų epose“ (Ibid., p. 4). „Tai bus toks indėlis į mūsų literatūrą, kuris iš karto iškelsiąs iš Kauno gubernijos rėmų ir išves į pasaulį. Pagaliau, tai bus neišsemiamas šaltinis mūsų idealizmui gaivinti ir priaugančių kartų širdyse gyvybės sėklai sėti…“ (Ibid., p. 5).. Ir pirmasai Llietu- vis, iškėlęs Lietuvos nepri- klausomybės ideėją ir ją įskiepijęs SmetonaiAntanas Smetona (1874–1944), teisininkas, 1918-02-16 Akto, kuriuo teisiškai atkurta Lietuvos valstybė, signataras, pirmasis Lietuvos prezidentas., SleževičiuiMykolas Sleževičius (1882–1939), teisininkas, 1918–1919 m. ministras pirmininkas; organizavo šalies gynimą nuo Sovietų Rusijos ir Lenkijos kariuomenės intervencijos, prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo., NaruševičiuiTomas Naruševičius (1871–1927), diplomatas, inžinierius. 1917–1918 m. gyveno JAV. 1919 m. kaip JAV lietuvių atstovas Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje, 1920 m. Lietuvos delegacijos Tautų Sąjungos posėdžiuose narys, taikos derybų su Sovietų Rusija delegacijos vadovas, 1921 m. Briuselyje Lietuvos derybų su Lenkija (tarpininkaujant Tautų Sąjungai ir Antantės valstybėms), 1922 m. Genujos koferencijoje delegacijų narys. 1921–1923 m. Lietuvos pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje. ir tt. t[.] t.