1r

Kažkaip šiandie visa diena labai liūdna! Dirbau[,] kiek galėjau, pavargau – ir duūšioj taip neramu pasidarė.

Valkiojuos po sodą, valgiau restorane vakarieneę – bet taip ir nepabaigiau, kažkas sustojo, kažkas apsisukė, kažkas galvoje uūžia. Parėjęs namo, radau tavo laiškutį, radau laikraščiuų iš Lietuvos. Turėjau vokiečiuų kalbos pamoką-pašnekėsį, o dabar jau 12 nakties, vėl skaitau tavo laiškaą….…

Aš nežinau, ar aš taip pavargęs, ar koks galas pasidarė, tik man baisiai liūdna, ir aš nežinau, kur dėtis. O N ei užmigt, nei skaityt nieko negali o u … Akys biškį skauda, ir galva uūžia, ir vos įžiuūriu šias raides. O gal del to tik, a k ad akys ašarų pilnos…

Aš[,] žinoma[,] Sruoga, aš AdolpfoAdolfas Sruoga (1887–1941) – visuomenininkas, ryšininkas, vyresnysis Balio Sruogos brolis. Vilniuje dirbo įvairiose technikos komisijose, Lietuvos paštų, telegrafų ir telefonų valdybos viršininko padėjėjas ir Lietuvos paštų, telegrafų ir telefonų mokyklos vedėjas. ir JuozoJuozapas Sruoga (1886–1957) – teisininkas, diplomatas, nuo 1920 m. Lietuvoje tarnavo užsienio reikalų ministerijoje, vyriausias Balio Sruogos brolis. 1920–1922 m. buvo komisijos taikos sutarčiai su Sovietų Sąjunga vykdyti sekretorius Maskvoje. brolis! Žinoma, aš kitoks būti negaliu! Tiktai gal jie senai užmiršo verkti…

O aš, o – ką aš duočiau, kad aš galėčiau užmiršti! Tavo laiškas toks geras, o kaodel man taip liūdna pasidarė – kodel aš taip kvailai verkiu ir susilaikyt negaliu – aš pats ž n ežinau. Jei tu padėtum ranką man ant galvos ir tyliai paklaustum – aš gal tik dar labiau pravirkčiau ir nežinočiau[,] kas pasakyti… Ir s t ikrai ne del to, kad Tu apie mane taip pasakei – juk aš sakiau, kad Berlyne bus negerai, aš žinojau, kad taip bus, žinojeai ir Tu…Balys Sruoga, materialiai padėjęs Vandai Daugirdaitei, negaudavusiai stipendijos iš Lietuvos valdžios, eiti mokslus Berlyne, nerimavo dėl Vokietijoje prasidėjusios ekonominės krizės. Dar jai neprasidėjus, gyventi Berlyne nebuvo lengva: „Sąlygos gyventi buvo kuklios. Maisto trūko, teko žiemą bute šalti – tai buvo pokariniai laikai, rodos, Miunchene sotesni, negu Berlyne, kur aš kartais ir pabadaudavau“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, Čikaga, 1978-03-11, [pasirašytas mašinraštis], in: LLTI TS, l. 1r). 1923 m. pasibaigus vasaros semestrui, dar buvo vilčių mokslus Vokietijoje tęsti: „dar tikėjomės, kad ir infliacijai pasibaigus galėsim verstis, todėl aš buvau padavus prašymus į keletą universitetų provincijoje, kur būtų pigesnis pragyvenimas, bet niekur nepriėmė. Leido studijuoti Vokietijoje tik tiems, kurie jau pasivarę moksle. Stipendininkai gavo pakeltas stipendijas, galėjo vykti kitur, o aš nebegalėjau“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, Čikaga, 1979-07-18, [pasirašytas mašinraštis], in: LLTI TS, l. 2r). Vanda Daugirdaitė studijas Berlyne nutraukė nuo 1923 m. rudens semestro, „nes visus lietuvius studentus, neturėjusius daugiau kaip 4 semestrus, vokiečiai išmetė iš universitetų dėl įvykių Klaipėdoje“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, Čikaga, 1978-08-10, [pasirašytas mašinraštis], in: LLTI TS, l. 5r). 1923-01-15 Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, Vokietijos valdžia, kuri anksčiau valdė šią teritoriją, dėl tikslios informacijos stokos iš Vokietijos universitetų pradėjo šalinti kitataučius – prancūzus, belgus ir lietuvius (iš Berlyno universiteto, išklausę po tris semestrus, turėjo pasitraukti Vanda Daugirdaitė ir Balio Sruogos brolis Kazimieras Sruoga): vyko „generalinis valymas lietuvių studentų iš Berlyno universiteto, […] privačiai duodant suprasti, kad tai iš „patriotizmo“ daroma“ (Aklasnebematė [Balys Sruoga], „Laiškas iš Berlyno“, in: Naujienos, Čikaga, 1923-07-11, Nr. 162, p. 4). Kam[,] Vandukai, dar skaudžiau daryti, jei ir taip be galo skaudu! Apie tai daugiau aš nieko nenorėčiau šiandie nei sakyti, nei galvoti… Tik tu nemanyk, kad aš įsizžeidžiau – juk tu žinai pati, juk tu žinai… Tiktai, kad tu žinotum, kaip man negera šiandie!..

Ir antras Tavo laiško lapelis, plunksna rašytas, toks geras. Bet man dar liūdniau daros – aš jau nežinau.

Man rodos, kad aš Tau net pavydžiu. Tu namie, Tavimi džiaugias, Tavimi didžiuojas, tave myli, tu esi pastogėj, kur Tu sava, kur Tau neklaiku….… –

O aš vienas – vienas, neturiu nei namų, nei pasto- gės, nei artimų, kurie manęs lauktų…

Šiandie gyvenu – rytoj – ar aš žinau – kaip valkata be pastogės kur buūsiu. Juk man tik vienas kelias tėra į gatvę – purvyiną, bijaurią… Kas dieną žiūrėk, kad duosnos kąsnį paliktum rytojui, – o kur sugrįžti vargą vargti – kur!.. Bet tai man vis viena, kad tik aš turėčiau[,] kur tyliai tyliai išsiverkti… Ir man rodos, kad dvasioj aš jau toks senas senas,