Laiškas Petrui Cvirkai, [po 1946-07-28], [iš Birštono – į Vilnių]. Balys Sruoga Neringa Markevičienė Lietuvos mokslo taryba Transkripcija, korektūra, aprašas, kodavimas Neringa Markevičienė Komentarai Algis Samulionis, Neringa Markevičienė Skenavimas Aurimas Markevičius SELA: Balio Sruogos elektroninis laiškų archyvas Vilnius, Lietuva 2018

Laiško atvaizdai naudotini tik mokslo ir studijų tikslais, gavus raštišką Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinės bibliotekos Rankraštyno (LLTI BR) leidimą (tel.: (8 5) 262 2592, Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius, biblt@llti.lt). Laiško kodavimo schema nenaudotina, tekstas neperspausdintinas be archyvo rengėjų sutikimo (nerutela@hotmail.com). Objektą galima naudoti, tačiau tik nekomerciniais tikslais. Be to, negalima jo keisti, modifikuoti, kurti išvestinių kūrinių. Nurodyti autorių. [Attribution-NonCommercial-NoDerivatives 4.0 International (CC BY-NC-ND 4.0)].

Balio Sruogos laiškai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinės bibliotekos Rankraštynas Lietuvių rašytojai ir kalbininkai

Autografas: LLTI BR, F1–5781. Laiškas, be pilnos datos, vietos. Datuojant ir lokalizuojant, remtasi Balio Sruogos biografija (Birštone, kur tuo metu Balys Sruoga atostogavo, Petras Cvirka lankėsi 1946 m. liepos 28 d.). Rašyta aštuoniuose 21,2×29,7 cm gelstelėjusio, stambiai liniuoto popieriaus lapuose (1r–v, 2r–v, 3r–v, 4r–v, 5r–v, 6r–v, 7r–v, 8r–v) parkeriu (mėlynu rašalu). Perpus perlenkti lakštai (lankstymo į keturias dalis žymės). Viršuje, dešiniajame (r pusėje), kairiajame (v pusėje) kampuose, numeruota BS ranka (1r – 1, 1v – 2, 2r – 3, 2v – 4, 3r – 5, 3v – 6., 4r – 7, 4v – 8, 5r – 9, 5v – 10., 6r – 11, 6v – 12., 7r – 13, 7v – 14., 8r – 15, 8v – 16). 8v apačioje prierašas pieštuku BS ranka. Kairės pusės kraštai nelygūs, plėšta. Viršuje, kairėje pusėje, segta sąvaržėle (rudos žymės, įspaudai). 1r viršuje, dešinėje pusėje, pieštuku signatūra. Dėmėta. Prie laiško voko nėra. Mašinraštis (nuorašas) – ten pat, LLTI BR, F53–1299, l. 51–63. Publikuota: 1) Pergalė, publikaciją parengė Algis Samulionis, 1988, Nr. 2, p. 146–158; 2) Rašytojas pokario metais: Dokumentų rinkinys, parengė Laima Arnatkevičiūtė, Jolanta Barkauskaitė, Rūta Brūzgienė, Rimantas Glinskis, Vytautas Kubilius, Algis Samulionis [be kitų publikacijų, parengė BS laišką PC], Dalia Satkauskytė, Gytis Vaškelis, redagavo Vytautas Kubilius, Ričardas Pakalniškis, Vilnius: Vaga, Lietuvos mokslų akademija, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1991, p. 414–424. Skelbiama: iš autografo (patikslinta publikuotų tekstų šifruotė, praėjus daugiau nei 70 metų nuo rašytojo Balio Sruogos mirties, skelbiamas vientisas tekstas).

Prie laiško voko nėra.

 Lietuvių Rusų Rašyta (1r–v, 2r–v, 3r–v, 4r–v, 5r–v, 6r–v, 7r–v, 8r–v) ir numeruota (1r – 1, 1v – 2, 2r – 3, 2v – 4, 3r – 5, 3v – 6., 4r – 7, 4v – 8, 5r – 9, 5v – 10., 6r – 11, 6v – 12., 7r – 13, 7v – 14., 8r – 15, 8v – 16) parkeriu (mėlynu rašalu) BS ranka. 8v apačioje prierašas pieštuku BS ranka: „Paskaitęs laišką – sunaikink, bent paskutinę jo dalį. [B]S“.

Balio Sruogos elektroninis laiškų archyvas

Laikomasi skaitmeninio Mary Mitford Russell archyve pateiktų laiškų kodavimo rekomendacijų (TEI P5 XML pritaikyta dirbti su Oxygen XML Editor 18.0):

Laiške, užrašytame xml pavidalu, atsispindi trys sluoksniai: genetinis (autoriniai taisymai nurodyti TEI elementų pažymomis „del“, „add“, „subst“), diplomatinis (autorinių taisymų rezultatas parodomas pažymomis „add“ ir „orig“), redaguotas (redakciniai taisymai parodomi pažymomis „reg“.

Minimaliai redaguotame laiške taisomi tik būtiniausi dabartinės kalbos normų neatitinkantys rašybos ir skyrybos atvejai.
1r 1 [→] 1' [→] Rašyta iš b B irštono 2 [→] š. m. (1946) liepos mėn. 3 Mielas PetraiPetras Cvirka (1909–1947), rašytojas, komunistų partijos narys, vienas socialistinio realizmo pradininkų lietuvių literatūroje. 1945–1947 m. sovietinės Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas. ,

4 Man vis tebesipainioja galvoj mūsų paskutinis lakus pasi- 5 kalbėjimas Birštone1946-07-28 Petras Cvirka lankė BS, kuris tuo metu gydėsi ir ilsėjosi Birštono sanatorijoje.. Nežinau, ar yra tarp mūsų esminių 6 nesusipratimų, ar tiktai permažai per mažai pasisakome ir todėl 7 kivirčijamės be pagrindo. Žinoma, laiške visko nepasisa- 8 kysi, bet vis dėlto turėčiau pasakyti savo nuomonę, tikriau, 9' jausm o ą , dėl kaikurių kai kurių mūsų tuomet paliestų temų.

10 1) Visų pirma — dėl straipsnio tojoPetras Cvirka, „Ilgiau tylėti negalime!“, in: Literatūra ir menas, 1946-07-21, Nr. 1, p. 2.. Žinoma, jis yra principinis. 11 Dar ir dar kartą apsvarstęs, vis dėlto manau, kad jis anaiptol nėra 12 naudingas. Kad kai kurie rašytojai jam karštai pritarė, tai dar 13 nelabai įtikinęs reikalas. Galimas daiktas, ir jie taip pat galvoja. 14 Bet galimas daiktas, jie šneka taip, kaip šneka paprasti piliečiai 15 su kiekviena valdžia. Jūs, valdžios žmonės, to gal net nebejau- 16' čiate, bet paprastam stebėtojui visuomet krinta [į] akis. Patogiau 17' valdžiai pritarti, — tuo gi niekuo nerizikuoj a i , o priešinsi[e]s 18' ar ginčysies — velniai gi žino, kuo gali tai pa b s i j b o a igti. 19' Tad ir t iem ais entuziastiškais pritarimais aš nelabai tikiu. 20 Visa priklauso nuo aplinkybių, asmens ir jo padėties.

21 Užsieniuose dabar gyvena ne mažiau trečdalio mūsų tautos (Ame- 22 rika, Vokietija). Mum, tarybinės šalies žmonėm, ne vistiek vis tiek, 23 ką užsienis apie mus mano. Oficialios valstybinės įstaigos 24 rūpestingai kovoja su antitarybine propoaganda, stengiasi teikti 25 teisingą informaciją. Dar svarbiau mum, lietuviam, mūsų 26 užsieninių lietuviuų nuotaikos. Ir koks jiem įspūdis pasidarys 27 iš tokio straipsnio? Jiem pirmas įspūdis bus, kaip ir iš K. PreikšoKazys Preikšas (1903–1961), Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto narys, propagandos ir agitacijos sekretorius, žurnalo Komunistas atsakingasis redaktorius. 28 straipsnioKazys Preikšas, „Garbingi Lietuvos inteligentijos uždaviniai“, in: Tiesa, 1946-05-28, Nr. 122, p. 4. (prieš Inteligentų suvažiavimą)II-asis Lietuvos inteligentų (švietimo įstaigų darbuotojų, mokslininkų, rašytojų, menininkų) suvažiavimas vyko Vilniuje 1946 m. gegužės mėn. 28–30 d. Tarybų Lietuvos inteligentai suburti aptarti naujojo stalininio penkmečio (socializmo statybų) uždavinių, pagrįstų bolševizmo istorijos ir teorijos studijomis, vėliau ideologizuota praktine veikla (auklėjimu, kūryba, mokslu). II-ojo Lietuvos inteligentų suvažiavimo pirmininkas buvo Kazys Preikšas, perskaitęs aukščiau minėtą pranešimą. Plačiau žr. „Lietuvos inteligentija penkmetį vykdant“, in: Tiesa, 1946-05-29, Nr. 123, p. 1; „Naujasis penkmetinis planas ir Lietuvos inteligentijos uždaviniai“, in: Tiesa, 1946-05-30, Nr. 124, p. 2–3; „Lietuvos inteligentai kovos už penkmečio įvykdymą“, in: Tiesa, 1946-05-30, Nr. 124, p. 4. BS pasisakė paskutiniame II-ojo Lietuvos inteligentų suvažiavimo posėdyje 1946-05-30: „Rašytojas Balys Sruoga savo kalboje nušvietė lietuvių ir rusų tautų draugystę istorinėje šviesoje ir didžiąją rusų tautos paramą mums kuriant tarybinę santvarką. Dabar, – pareiškė kalbėtojas, – mes esame skolininkais. Tą skolą grąžinsime tik nuoširdžiu darbu, sėkmingai įvykdydami penkmetį. Balys Sruoga kviečia įtemptai dirbti ir baigia žodžiais: – Te darbuos bus paminklas, kad gyvenome mes“ („II-sis Lietuvos TSR inteligentų suvažiavimas“, in: Tiesa, 1946-05-31, Nr. 125, p. 2). BS iškart po posėdžio parašė laišką šeimos bičiulei Marijai Nemeikšaitei, kuriai pasisakė apie pasakytos ir oficioze išspausdintos kalbų skirtumą: „Skaitei turbūt mano kalbos santrauką (iš Inteligentų suvažiavimo). Dėl jos turėčiau daug ko papasakoti, šiuo tarpu tiktai: pasakyta buvo visai kas kita, negu parašyta.“ Rašytojas jautė, kad tarybų valdžia išnaudoja jį ideologiniams parodomiesiems tikslams: „Mano padėtis vėl pasidarė labai keista. Bet šiuo atžvilgiu aš laikausi kietai“ (BS laiškas MN, [Vilnius → Kaunas], 1946-06-06, in: LLTI BR, F53–232). Po LTSR tarybinių rašytojų susirinkimo (1946-10-01–02) Vilniuje praėjus kelioms dienoms, BS, reaguodamas į teiginius apie literatūros ir kūrybinio darbo ideologizavimą, savo asmeninę nuomonę išdėstė atskirame straipsnyje (Balys Sruoga, „Rašytojų suvažiavimo aidai“, 1946-10-06, rankraštis ir pasirašytas mašinraštis), in: LLTI BR, F1–5742, p. 1–10. Išspausdintą tekstą žr. in: Pergalė, 1988, Nr. 2, p. 155–158., kad jie rašyti

1v

2

29 ne plunksna, bet pagaliu. Kokio jie įspūdžio susidarys 30 apie mūsų gyvenimą? Kuris jų % beišdrįs grįžti Lietuvon? 31 Ką gelbės bet kuri informacija ar propoaganda, jei ofic[i]alūs 32' atsakingi mūsų asmenys rašo šitokiu tonu? Niekuo netikės. 33 Nusigąs tiktai. Ir priešingom nuotaikom bus pagrindas — straipsniai. 34 Ir kam visa tai buvo reikalinga? Kieno naudai visa tai?

35' Vidaus politiniu atžvilgiu — šitokio tono straipsniai nieko 36 neįtikina. Visus išgąsdina tiktai. Pamokomas pavyzdys — inteli- 37 gentų suvažiavimas. Praėjo gi jisai išsigandusioj nuotaikoj. 38 Kokia gi visų kalbėtojų kalbų esmė? Visi kartojo gabalėlius 39' iš pirmininko pranešiminės kalbos, — ir blogai kartojo, ir p v isi 40 trafaretiškai pradėdavo ir baigdavo esmėj tais pačiais žodžiais: 41' „Tikiu į…“ ir — „Tegul bus pagarbintas ? ! “ Jokios kūrybinės 42 minties, jokio polėkio, esmėj, jokio reikalų svarstymo, jokio 43 gilesnio bendradarbiavimo. O juk visa galėjo būti daug 44 geriau ir gyviau. Iš tokio gausaus susirinkimo, iš konkre- 45 taus reikalų svarstymo, galėjo išsikristalizuoti tuo pačiu 46' reikalu naujos mintys, nauji metodai, atitinkaą kri gyv ena- 47 mojo meto uždavinius ir galimybes. Jei tai būtų įvykę, — 48 ar būtų buvę blogiau mūsų kraštui, ar būtų pa- 49 kenkę Ttarybinės valdžios autoritetui? Visa pagadino įva- 50 rytoji žmonėm baimė. Gyventi gi kiekvienas nori, valgyti 51 nori, tik iš savo krašto važiuoti nenori. Ir atrodė žmonėm: 52' pasakysi — nežinia kuo baigsi u s . Verčiau atsipalaiduoti tra- 53 faretinėm frazėm, tuščia formule, šablonu — už tai niekas 54 nepapeiks. Bet formulė, šablonas — tai ne kūryba, ne mintis. 55 Tai juk — stagnacija, impotencija, tiesus kelias į išsigimimą.

2r

3 [→]

56 Ir aš viso to nieku būdu negalėjau suprasti — kuriem velniam 57 buvo reikalinga šitokia nuotaika sudarinėti?!

58' Panaši padėtis ir literatūros reikaluose, tik daug opesnės, 59 nes pats objektas daug gležnesnis ir trapesnis. Čia yra 60' lygiai svarbios — ir p i r incipinė, ir praktinė pusės.

61' Niekuomet ir niekur, jokiuose laiko ir geografijos ploči o u ose, 62 joks menas, jokia meno (= ir literatūros) srovė nesusikuūrė pagal 63 išanksto iš anksto nustatytą teoriją. Menininkai, rašytojai kuūrė savo 64 savo veikalus, ir tik vėliau atėję istorikai klasifikavo jų 65 veikalus pagal vyraujančius požymius, — tai buvo klasifikacija 66 dėl patogumo. Teorija ir kritika sekė veikalus, o ne veikalai — teoriją. 67 Teisybė, kultūros istorijoj buvo poris priešingų pastangų. 68 Prancūzų klasicizmo teorija buvo bandoma taikyti kituose 69 kraštuose ir kurti literatuūra, bet visur tai buvo negyvai 70 gimęs kuūdikis, visur, šalia klasicizmo, kuūrėsi ir kitos srovės 71 ir veikiai klasicizmą palaidojo. Taip pat ir Jenos ankstybieji 72 romantikai — pirmąa sukuūrė romantizmo teoriją, paskui — vei- 73' kalus . ( Friedrichas Schlegelis, Novalis, Tieckas)Vokiečių rašytojai, ankstyvojo vokiečių romantikų sambūrio, vadinamosios Jenos mokyklos, branduolio atstovai, žymiausi romantizmo teoretikai: Friedrichas Schlegelis (Friedrich Schlegel) (1772–1829), Novalis (tikr. Friedrich Leopold von Hardenberg) (1772–1801), Johanas Ludvigas Tieckas (Ludwig Johann Tieck) (1773–1853).. Bet jų pačių veikalai 74 buvo niekam tikę, o vėliau sukurtieji (kitų) romantiški 75 veikalai — niekur ir niekuomet neįgyvendino romantikų teorijos. 76 Kiekvienas stipresnis kuūrėjas prasilenkdavo su teorija, iįnešda- 77 vo savo elementų, keisdavo teoriją iš esmės. Palygink anksty- 78 buosius ir vėlyvuosius romantikus — koks milžiniškas 79 skirtumas! Iš anksto nustatyta teorija (srovė!) niekuomet 80' ir niekur teigiamų vaisių nedavė! Privaloma iš an o k sto 81 teoriškai nustatytoji srovė — joks kūrybos akstinas. Prie 82 jos galėtų derintis tik menkysta, bet kiek stambesniam

2v

4

83 talentui — tai yra girnos ant kaklo. Arba jisai visai negali 84 rašyti, arba neišvengiamai turi išsiveržti iš nustatytų Prokrusto 85 varžtų. Vyrai, privalomąją teoriją nustatę ir paskelbę, gal 86 yra stambūs valstybės vyrai, puikūs visuomeninkai, bet 87' tai dar nereiškia, kad jie nusim taip pat gerai nusimanytų 88 kūrybos istorijoje ir psichologijoje. Aš nė kiek neabejoju, 89 kad po keliuų ar keliolikos metų privaloma teorija bus 90 atšaukta, kaip jau daug kas buvo klaidinga atšaukta, — Maskvoje 91 praktiškai ir dabar jau nebekreipiama dėmesio, — bet kolkas kol kas 92 pas mus tokie Rudminai, BanaičiaiRudminai, Banaičiai – antonomazija, metonimijos atvejis, kai tikriniai vardai vartojami bendrine prasme (čia – pabrėžiant ideologizuoto meno bergždumą). Rudminas – Genriko Zimano (1910–1985), vieno žymiausių LKP ideologų, žurnalisto, Tiesos vyriausiojo redaktoriaus, slapyvardis. Juozas Banaitis (1908–1967), muzikas, literatas, sovietinės kultūros veikėjas. 1944–1953 Meno reikalų valdybos prie Ministrų Tarybos viršininkas. donkichotiškai tebe- 93 mosikuoja trockistiškais kalavijais ir smaugte smaugia 94 kūrybą. Kai ta negerovė ir pas mus [bus] atšaukta, o Rudminai 95 ir Banaičiai bus pastatyti prie to darbo, kurį jie dirbti 96 moka, aš buūsiu jau nusprogęs ar bent iš manęs pelenai 97 bįyrės, — ir dirbti jau nebepajėgsiu. O dabar, — ką gi aš 98 dabar turiu daryti? Daryti tai, kas pagal mano kūry- 99 binę sąžinę yra negerai, nevertinga, negarbinga, bet 100 kas atitinka tą trumpaamžių teisėjų nuovoką? Ne [be] 101 reikalo dar GribojedovoAleksandras Gribojedovas (Aleksandr Gribojedov) (1795–1829), rusų dramaturgas, poetas, diplomatas. Svarbiausias kūrinys – 1822–1824 sukurta eiliuota komedija Vargas dėl proto, dėl cenzūros ilgą laiką nespausdinta, plitusi nuorašais. Toliau minimas pagrindinis komedijos veikėjas Aleksandras Andrejevičius Čiackis, pritariantis dekabristams, ginantis asmenybę ir jos teises. Čackis rėkė: „А судьи — кто?“~ rus =„O kas teisėjai tie?“ (Aleksandras Gribojedovas, Vargas dėl proto, vertė Jonas Graičiūnas, Kaunas: Šviesa, 1967, p. 47). 102 Jei buūčiau prieš kelerius metus nusprogęs, mano veikalų 103' niekas ne s b emaigytų, o dabar… ir kas, ir vardan ko?!

104 Dar opesnis reikalas — su aktualių gyvenamųjų temų 105 panaudojimu literatūros veikaluose. Vienas gali, kitas — ne, 106 kitam reikia istorinės perspektyvos, kad galėtų medžiagą sin- 107 tetinti. Ak, ir rusuose tik vienas MajakovskisVladimiras Majakovskis (Vladimir Majakovskij) (1893–1930), rusų poetas, dramaturgas, dailininkas. Vienas žymiausių futuristų. Vėlesnė lyrika susijusi su Vasario revoliucijos ir Spalio perversmo lozungais atnaujinti pasaulį. buvo tikras 108 dabarties poetas! O kiti visi — kas? Kas iš jų liks po 20, po 50 109 metų? Ir tas iš mūsų, kuris galėtų rašyti gyvenamomis

3r

5 [→]

110 temomis tikrus meno kuūrinius (o ne pigius feljetonus), ar jis 111 turi pakankamai priemonių, ar jis gali gyvenimą pažinti?! 112' Juk v i y ksta baisiai didelis pasaulinis procesas, keičiasi 113 žmonių ne tik psichologinis turinys, bet ir psichologinė 114 forma, viskas — teberūgsta, tebegaruoja, tebeformuojas, te- 115 bekunkuliuoja, — ne taip jau lengva tame gaivaliniame 116 procese susivokti. Juk ar gali sakyti, kad net ir rusų 117 pačių tarybinė psichika jau galutinai susiformavo? Paly- 118 gink 1918—1926 metų žmones ir 1938—[19]46 metų, — koks 119' milžiniškas skirtumas ? ! Kas bepasakyti apie mus, kur 120' ragaišis tik užraugtas, kur dar jis kelias, li p utoja, lipa iš bliūdo! 121 Kaip visa tai susiformuos — to niekas dar nežino, — nei tie, 122 kurie rašo, nei tie, kurie sako: ne taip, „ne pagal liniją“! 123 Viena tiktai aišku: žmogaus psichika „pagal liniją“ nie- 124' kuomet nesiformuoja, kol ji tebėra žmogaus psichika! 125 Rašytojas rašo taip, kaip jis jaučia, kaip jis mato pasaulį, — 126 kiekvienas kitaip, savaip, — kaip ir visi meni[ni]nkai kuūrėjai. 127 O paskui jam sako: ne taip, ne pagal liniją! Tavo tokiam 128 personažui reikia viena koja prikirbpti, nosis — pridurti. 129' Prasideda sk ra šytojui Golgotos kančios. Vienas, kaip DauguvietisBorisas Dauguvietis (1885–1949), Vilniaus dramos teatro vyriausias režisierius., 130 gali tai pakelti, o kitam tai — paduūkęs dantų skausmas. 131 Juk ir mano „Dievų miškas“Dievų miškas – BS beletrizuoti memuarai apie gyvenimą Štuthofo koncentracijos stovykloje (1943–1945). BS kūrinį rašyti baigė 1945 m. rudenį. Čia abstrakčiau kalbama apie kūrinio kuluarinio pobūdžio kritiką ir jau prasidėjusį ideologinį redagavimą dar iki 1946 m. spalio 1–2 d. rašytojų susirinkimo, kuriame Dievų miškas sukritikuotas oficialiai ir dėl tematikos (nevaizdavo aktualių „gyvenamųjų temų“ – herojiškų stalininio penkmečio įvykių, socializmo statybų), ir dėl neįprasto vaizdavimo būdo (grotesko). — rodos, jau kokia nekalta 132 tema! Rašiau 2 mėnesiu, „svarstymas“ užėmė 12 mėnesių — ir 133 dar ne galas! Man asmeniškai rezultatas aiškus: pra- 134 dėjau tą veikalą stačiai neapkęsti! Nebenoriu aš 135 jo nė žinoti, nė girdėti apie jį! Jeigu, dabar jau tikrai 136 mano prakeikimui, tas veikalas būtų kada nors spausdinamas,

3v

6.

137 nei jo korektūrų, nei jo atspausto nebeskaitysiu! Ir 138 kokiu būdu toliau aš galėčiau ryžtis ką nors rašyti 139 gyvenamomis temomis?! Tai — mano kaprizas? Anaiptol 140 ne! Kūryba, rašymas — yra man gimdymo kančia. Aš 141' visuomet l j ą labai skaudžiai išgyvenu. Ir dar „kančios 142 po gimdymo“! Ne, — tam jau mano nervų nebepakanka! 143 Ar galima stebėtis, ar galima bartis, kad rašytojai bijo 144 šitų kančių?! Reikėtų kaip nors rasti priemonė jiem paguosti, 145 padrąsinti, o ne lojoti ir gruūmoti. Juk tai visiškai 146 ne pedagogiškas nepedagogiškas metodas. Juk ir šunes, žiurkes kai dre- 147 siruoja geras dresiruotojas — ir tas veikia meile ir 148 švelnumu! O ar pats supranti, koks tai yra baisus argu- 149 mentas: aprūpinom, apavėm, pavalgydinom, o jūs — ką?! 150 Juk tai yra OstrovskioAleksandras Ostrovskis (Aleksandr Ostrovskij) (1823–1886), rusų dramaturgas. Tarnavo valdininku teismuose, kur iš arti sužinojo apie pirklių šeimų gyvenimą ir konfliktus. gadynės pirklio metodika: 151' „— Я тебя пригрел, я тебe двадцать цел o к к o вых дал, 152' о a ты — чтож ты, сукин такой сы м н , моих делов 153 не прословляещь! Или там еще чего то не даешь!“~ rus =„Aš tave sušildžiau, aš tau daviau dvidešimt rublių, o tu – ką tu, kalės vaike, mano darbų neliaupsini! Arba ten dar kažko neduodi!“ 154 Ne, šitokiu tonu kalbėti su rašytojais negalima. 155 Tai niekuomet gerų vaisių nedavė ir neduos. Ne! 156 Meilės reikia! Reikia labai delikatnios pedagogikos! 157 Ką gi, dabar žmonės vėl išsigąs, dar labiau susitrauks. 158 Kokia gi gali būti kūryba iš baimės?! „Aвось чего бы не 159 вышло“~ rus =„Galbūt kas nors neišeitų.“ — ir tiek. Ir vėl — visa tai juk niekam nerei- 160 kalinga! Viskas galima padaryti gražiuoju ir geruoju. 161 Tiktai nereikia manyti, kad suaugusio, subrendusio 162 žmogaus psichiką pakeisi per metus‑kitus metus kitus — ir dar 163 tokiais metodais. Viskam reikalingas laikas ir kan- 164 trybė. Per gvoltą lauždamas sužalosi žmogų, ir

4r

7 [→]

165 tuomet tikrai jo nebeturėsi, tuo tarpu pamažu jį augin- 166 damas — padarysi naudingu darbininku!

167 Ir dar dėl dabarties temų. Pagal Rudmino ir tutti quanti~ ital =Visų kitų. 168 išmanymą esmėje dabarties tema veikalas turi buūti житие житие 169 святых святых~ rus =Šventųjų gyvenimas., ir tai ne Киево‑Печерский патерик Киево‑Печерский патерик~ rus =Kijevo Pečorų laura – stačiatikių vienuolynas Kijeve, Ukrainoje. Vienas iš pirmųjų vienuolynų Rusijoje. Paterikai – senosios rusų literatūros žanras, didaktinio pobūdžio šventųjų ir kankinių aprašymų rinkiniai, paprastai sudaromi vietovės (dažniausiai vienuolyno) principu (Algis Samulionis). tipo, bet 170 pagal Pachomijaus Lagofeto, Epifanijaus PremudryjПремудрый ~ rus =Išmintingasis., Mmietro- 171 polito Makarijaus tradicijas. Ir vertinimo kriterijus — pa- 172 veldėtas iš ČernyševskioNikolajus Černyševskis (Nikolaj Černyševskij) (1828–1889), rusų rašytojas, literatūros kritikas, filosofas, mokslininkas. Vienas iš revoliucinio judėjimo ir narodnikystės ideologų. — DobroliubovoNikolajus Dobroliubovas (Nikolaj Dobroliubov) (1836–1861), rusų literatūros kritikas, publicistas. Revoliucinio judėjimo šalininkas. (ir blogai pavel- 173 dėtas, — be to literatūrinio skonio, kuriuo anie garbingi 174 vyrai pasižymėjo!): parodyti, kas gyvenime negerai, 175 ir kas padaryti, kad būtų gerai! Patys rusai jau 176 seniai to atsisakė, o mum tai skelbiama kaip didžiau- 177 sia naujovė! Tarytum meška su kuoku būtų 178 atsistojusi prie kelio: eina prošal rašytojas — ir — bac — 179 su kuoku per galvą! Kam viso to reikia?!

180 Ne, mielas bičiuli! Savo laikrašty užtark rašy- 181 tojus, paguosk, dvasioj pastiprink, padrąsink 182 gyventi ir kurti — padarysi teigiamą darbą, tikrai 183' susilauksi to, ko nori. Bet juos, an t o t Andrejo 184 KurbskioAndrejus Kurbskis (Andrej Kurbskij) (1528–1583), Rusijos politikas, karvedys, publicistas. Dalyvavo caro Ivano Rūsčiojo žygiuose, buvo vienas artimiausių jo patarėjų. Po pralaimėto mūšio LDK kariuomenei, bijodamas bausmės, pasitraukė į Lietuvą. Vėliau dalyvavo karuose su Maskva. Rašė laiškus carui Ivanui Rūsčiajam, kaltindamas jį despotizmu ir žiaurumu., „грызя кусательно“ ~ rus =„Kandžiai grauždamas“. Posakis iš Kurbskio laiško carui Ivanui Rūsčiajam (Algis Samulionis)., dirbi 185 esmėje niekam nereikalingą, kenksmingą darbą!

186 2. Dar dėl „Dievų miško“. Man nuostabu, kad žmonės 187 tenai politikos ieško, ir pyksta, kad jos neranda. Kaip‑ Kaipgi 188 gi jie gali rasti ją tenai, jei aš ir nemaniau ją duoti?! 189 Kodėl nemaniau? Dvi priežastiys. Jeigu tie, kur piktinos, 190' patys pasėdėtų tokiame lageryje, pabūtų kelis mė- 191' nes kiek laiko, kaip aš, alkani, mušami, vos pavelką

4v

8

192 kojas, nežinodami, po keliuų minučių ar taveęs kas neuž- 193 pumpiys, kapstinėdamos šiukšlėse sužiedėjusios plu- 194 tos gabalėlio, su sutinusiom kojom, su skaudan- 195 čia kruūtine, su atmuštais inkstais, su svaigstan- 196 čia suidiotėjusia galva, — jie žinotų tuomet, 197 kodėl lageryje būdamas žmogus negalvoji apie politiką! 198 Rašyti apie tai, ko nebuvo, girtis savo kančiomis 199 ir mandrumu, — mano išmanymu, — negarbinga. Anot 200 GorkioMaksimas Gorkis (Maksim Gorkij) (1868–1936), rusų rašytojas.: „И птичка божия гласит своею песней, 201 что правда вымысла прекрасней и чудесней!’“!~ rus =„Ir Dievo paukštelis skelbia savo giesme, kad fantazijos tiesa gražesnė ir nuostabesnė!“ 202 Tai būtų blogas paršyvas tonas — ir viskas. Tai 203 viena. O antra — šiek tiek esmingiau.

204' Termin a u politika jie paprastai vadina pigiąją propoa- 205 gandą, kurios pas mane tikrai nėra ir negali būti. O 206 propoagandos reikalai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Tarybų 207 Sąjungoje yra visiškai netinkamai tvarkomi. Kad 208 propoaganda turėtų pasisekimo, reikia, kad ji būtų pritaiky- 209' ta prie vietos aplinkybių ir psichinės struktūros tos 210' tautos, kurioje ji varoma. Tuo tarpu Maskvoje nustatyti 211 metodai, daugiausia, atitinką rusų tautos psichiką, 212 yra taikomi visur vienodai po visą Tarybų Sąjungą, 213 be jokio atsižvelgimo esminio į vietinės tautos 214 psichiką. Antras didžiausias truūkumas — tai tų pačiuų 215 metodų bei priemonių vartojimas ir apsišvietusieai 216 visuomenei, ir plačiosiom masėm. Apie plačiaąsias 217 mases man sunku kalbėti, jų nežinau, bet šviesuomenę 218 tie pigieji metodai veikia labai neigiamai. Ir trečias

5r

9 [→]

219' esminis trūkumas — saiko jausmo nebuvimas. Tos 220 propoagandos visur perdaug per daug, — perdaug per daug ji įžūli, agresyvi. 221' T K ur tik pilietis pasisuksi — vis tave moko ir moko, vis 222 tave durniumi laiko. Laikraščiai, spauda, susirinkimai, 223 posėdžiai, teatras, kinas, net sportas — ir tas neapsieina 224 be propoagandos. Net per radijo, net paprastos žinutės, 225 žaltys, nepaskaitys paprastu informuojančiu tonu, 226 bet vis staugdamas, patetiškai, deklamatoriškai, savo 227 intonacija pabrėždamas, kad tu, klausytojas, visiškas 228 durnius esi! Aš suprantu propoagandos reikalą, bet reikia 229 jiį paduoti taip, kad klausytojas ar skaitytojas nė nejustų, 230 kad jis yra mokomas, kad jis nejučia įsitrauktų į pro- 231 paguojamų ideėjų tarpą. Aš seniau dariau bandymą. 232 Vienam senam belogvardejicui daviau skaityti tarybi- 233 nius romanus. Dėl „Поднятая целина“~ rus =„Pakelta velėna“ – rusų rašytojo Michailo Šolochovo (1905–1984) romanas apie kolektyvizaciją Dono regione. Už romaną rašytojui skirta Lenino premija. — keikės, dėl „Хлеб“~ rus =„Duona“ – rusų rašytojo Aleksejaus Tolstojaus (Aleksej Tolstoj) (1883–1945) apysaka. — 234 keikės, dėl kitų panašių — keikės. Bet, va, paskaitė „Капиталь‑ 235 ный ремонт“~ rus =„Kapitalinis remontas“ – rusų rašytojo Leonido Sobolevo (Leonid Sobolev) (1898–1971) romanas. — ir pareiškė: „Po velnių, tokias knygas 236 beskaitydamas, pats pasidarysiu bolševikas!“! Buvo Maskvoj 237' su šauk reng t as i universitetų Politinės ekonomijos katedrų vedėjam 238 kursai. Specialistas ateina jiem dėstyti — ir skaito… savo 239' vedamuosius straipsnius iš „Izvestijų“Izvestija ~ rus =Žinios – laikraštis, leistas Sovietų Sąjungoje 1917–1991 m. ! , — kurius visi klausytojai 240 jau seniai buvo skaitę! Pas mus susirinkimuose ateina 241 kalbėti visiškai nepasiruošę, taršką‑baršką trafaretinius 242 banaliukus, — ir tai vadinas propoaganda! Ir dėl tokio kalbėtojo — 243 ne tik patį kalbėtoją, bet ir jo dėstomą reikalą imi neapkęsti. 244 Eini kalbėt — gerbk auditoriją: būk pasiruošęs, dėstyk 245 įdomiai, patrauk. Nemoki taip — lįsk po suolu, tik nepliopk! 246' N S avo nepasiruošimu neįžeidinėk klausytojo, — 247 jis tau to niekuomet neatleis!

5v

10.

248 Dar NietzscheFriedrichas Nietzsche (Friedrich Nietzsche) (1844–1900), vokiečių filosofas, vienas žymiausių „gyvenimo filosofijos“ kūrėjų. keikės: didžiausi mokytojo neprieteliai 249 visuomet yra jo mokiniai. Nemokšos propagandistai tiktai 250 subanalina, suparšyvina didžias idėjas, vietoj jas pasklei- 251 dę, jas iškoneveikia ir sukelia neišbrendamą nuobodumą. 252 Ne, šitokios propoagandos aš nepripažįstu, jos nepakenčiu! 253 V. GrosmanasVasilijus Grosmanas (Vasilij Grossman) (1905–1964), rusų rašytojas. Antrojo pasaulinio karo metais dirbo Raudonosios armijos laikraščio Krasnaja zvezda karo korespondentu. Objektyviai rašė karo patirtimi paremtus apybraižas, apysakas, romanus. Aprašė Stalingrado mūšį, 1933 m. badmetį, kaimo, inteligentijos naikinimą, nacių vykdytą žydų genocidą. Nepataikavo sovietinei sistemai, todėl oficialioji valdžia aštriai kritikavo, konfiskavo, draudė rašytojo kūrybą. ar SimonovasKonstantinas Simonovas (Konstantin Simonov) (1915–1979), rusų rašytojas. Antrojo pasaulinio karo metu dirbo laikraščio Krasnaja zvezda karo korespondentu, nacių Vokietijos kapituliacijos akto dalyvis. Po karo laikraščio Pravda korespondentas, laikraščio Literaturnaja gazeta vyr. redaktorius, vienas SSRS rašytojų sąjungos vadovų. — juk gana gabūs rašytojai. 254 Abu aprašinėjo vokiškus lagerius. Medžiagos turėjo 255 daug surinkę. Bet kas iš juų aprašymų išėjo? Literatū- 256 rinis šlamštelis. Kas jų rašinius pagadino? Pigioji 257 propoaganda, skaitytoją durnium laikanti. Ir tikrai: 258 „Словечка в простоте не скажут, все с ужимкой“~ rus =„Paprastai žodelio nepasakys, vien tik grimasos.“. 259 Aprašomi faktai tokie, kad jie jokių komentarų nereikalin- 260 gi, o tie rašytojai — buūtinai iškomentuos! Skaitytojo fan- 261 tazijai nieko nebepaliks! Jau Voltaire'asVoltaire'as (Voltaire) (1694–1778), prancūzų rašytojas, filosofas. XVIII a. vienas žymiausių prancūzų švietimo filosofų ir teoretikų. mokė: „Pagrindinis 262 nuobodumo sekretas — viską pasakyti iki galo.“. O tie 263 gabieji rašytojai taip ir daro: viską pasako iki galo. 264 Jau man dr[g]. MichasėMichalina Navikaitė-Meškauskienė (1907–1990), VU dėstytojo, filosofo Eugenijaus Meškausko žmona. 1944–1945 m. LSSR švietimo liaudies komisaro pavaduotoja. 1946–1947 m. LSSR Ministrų Tarybos Reikalų valdybos kultūros ir sveikatos apsaugos viršininkė. prikaišiojo: „Kodėl aš niekur ne- 265 žymiu savo vidujų išgyvenimų? Argi aš niekuomet 266' nepasiilgęs savųjų, Tėvynės ir tt. t. t.?“ Aš į tai galėj tokį 267 priekaištų nayivumą galėjau atsakyti tiktai šypsena. 268 Kaip gi Kaipgi aš jai galėjau paaiškinti, kodėl jos siuūloma 269 sentimentali autoreklama man yra kokti? Aš duodu 270 faktus, jų išdėstymas, parinkimas, sugrupavimas savaime 271 turi sukelti skaitytojo dvasioje tam tikrą reikalingą 272 nuotaiką. Ir tai yra savo rūšies ta pati propoaganda, 273 tik daug delikatnesnės, inteleigentiškesnės formos 274 už tąją, kurios iš manęs reikalaujama. Pirmoj 275 eilėj aš gerbiu skaitytoją, o mano kritikai iš manęs

6r

11 [→]

276 reikalauja, kad aš skaitytoją durnium laikyčiau. 277 Aš pasiekiu tų pačių rezultatų, kurių ir jie nori, tik 278 daug kultūringesne forma. Ir mano kritikam mano 279 medžiagos pakanka, tik jie mano, kad „kitiem“ jos 280 permaža per maža, atseit, jie vieni razumni, o kiti — durniai. 281 Ne! Aš tokios pažiūros negaliu laikytis, man visi 282 skaitytojai yra razumni. Jeigu kas durnius mano 283 raštuose santykiuose su skaitytojais — tai tik aš 284 vienas. Kitaip aš negaliu!

285 Pagaliau, toks reikalo dėstymas yra mano kūrybinis 286 metodas, faktinai, labai lietuviškas. „Saulė leidos, 287 buvo kova, kraujo daug tekėjo…“BS iš atminties cituoja Maironio eilėraščio „Eina garsas“, sukurto 1902 m. Peterburge, eilutę. — ir viskas, visas kovos 288 aprašymas. Ko skaitytojui truūksta, pats papildo. 289 Ir rusuose, bent nuo FetoAfanasijus Fetas (Afanasij Fet) (1820–1892), rusų poetas. laikų, praktikuojamas 290 metodas: sakinyje duodamas tiktai veiksnys, tarinys — 291 skaitytojo fantazijos reikalas. Pavyzdžiui, Feto: 292 „Шопот. Робкое дыханье. Трели соловья…“BS iš atminties cituoja kelias eilutes iš Feto eilėraščio [Шонот, робкое дыханье] [Šnabždesys, baugštus alsavimas], parašyto 1850 m. Шопот, робкое дыханье, / Трели соловья[…] ~ rus =Šnabždesys, baugštus alsavimas, / Lakštingalos trelės[…] Ar Balmon- 293 toKonstantinas Balmontas (Konstantin Balmont) (1867–1942), rusų poetas, eseistas, vertėjas.: „Ландыши. Лютики. Лaски любовные. 294 Ласточки лепет. Лобзанье лучей…“BS iš atminties cituoja eilutes iš Balmonto 1894 m. parašyto eilėraščio Песня без слов („Daina be žodžių“). ~ rus =Pakalnutės. Vėdrynai. Meilės glamonės. / Kregždžių čiauškėjimas. Spindulių bučiniai. Mano rašinyje 295' yra duotas išplėstas ve lo giškas veiksnys lygiai ta pat 296 prasme, kaip cituotuose posmuose. Ar, logikos termino- 297' logija, yra duot as a didžioji ir mažoji premisa, bet 298 išbaigti silogizmą turi pats skaitytojas. Baigsiu aš jį — 299 bus neišbrendamai nuobodu, — bus Simonovas, Grosmanas, tik ne Sruoga. 300 Bet kaip aš išaiškinsiu tokius dalykus žmonėm, kurie pripa- 301 žįsta tiktai pigiąją propoagandą, kuriem literatūrinės kūrybos 302 procesas yra terra incognita~ lot =Nežinoma žemė, t. y. neištirta sritis, nesuprantamas dalykas.?! Todėl tad ta visa 303' istorija su „ d D ievų mišku“ man taip baisiai įkyrėjo.

6v

12

304 Arba vėl: tos pačios propoagandos sumetimais kartkartėmis 305 norima parašų po trafaretiniais pareiškimais ar šabloniškų 306 pareiškimų iš PutinoVincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967), rašytojas, VU profesorius, 1945–1946 m. Lietuvių literatūros instituto direktorius. 1946 m. tarybų Lietuvos rašytojų visuotiniame susirinkime Preikšas pabrėžė, kad „[p]o ilgo tylėjimo prabilo drg. Putinas, tačiau kol kas dar labai mažai tepasireišdamas.“ Putinas, kalbėdamas rašytojų susirinkime, prisipažino, kad nėra tarybinis, bet „svyruojantis“ žmogus, išgyvenantis pasipriešinimą. Putinas tokią dramatišką būseną galvojo išnaudoti, ieškodamas naujų temų naujiems didelės apimties kūriniams. , manęs, VaičiūnoPetras Vaičiūnas (1890–1959), rašytojas, nepaklusęs okupaciniam režimui, neskyręs jam jokių tekstų. 1946 m. tarybų Lietuvos rašytojų visuotiniame susirinkime Preikšas iškart po BS Dievų miško sukritikavo Vaičiūno poezijos Rinktinę, kurioje išspausdinti eilėraščiai „iš smetoninių laikų, iš vokiškosios okupacijos laikų“ ir kuri neatspindėjo socialistinės tikrovės – „darbo žmonių kovų ir vargų“. Vaičiūnas atgailos kalbos nepasakė. Valstybinės grožinės literatūros leidyklos redaktorius Valys Drazdauskas, apgailestaudamas dėl išleistos Vaičiūno poezijos Rinktinės, teigė, kad padarė didelę klaidą.… Ir tai — vėl labai 307 klaidingas propoagandos supratimas. Aš ir mano kolegos 308 turime jau šiokį tokį rašytojišką veidą, stilių, gal ir 309 vieną kitą literatūrinį nuopelniuką… Ne šiandie — ryt 310 mum jau mirt reikės, su saule negi gyvensi. Ir mūsų 311 tokie parašai duoda priešingų vaisių, negu laukiama. 312 Kas tiki — tas tiki ir be mūsų parašų, jiem jie nereikalingi. 313 Kas netiki — jie neįtikina. Priešingai. Komentarai esti tik 314 tokie: „Parsidavė. Loja dėl savo limitų.“. Arba, dar blogiau: 315 „Ak, išgvoltavojo ir jį!“ Šis pastarasai komentaras ypač 316 paplitęs užsieniuose. Patinka mum ar ne, bet užsieniuose 317' jau yra susidar ę i usi nuomonė: „Tarybų Sąjungoje 318 dvasiškai gvoltavoja rašytojus“. Po Paties straipsnio 319 šis garsas dar labiau įsitvirtins. Kam to reikia? 320 Mūsų parašai jokios naudos neduoda, tik mūsų vardus 321 įvelia į politinę kovą, duoda progos versti šiukšles ant 322 mūsų galvos. Mūsų nenoras eiti su tokiais parašais 323 anaiptol nereiškia, kad būtume nusistatę prieš Ttary- 324 binę santvarką, tai yra tiktai nenoras tapti politinės 325 kovos aukomis, — tai yra tiktai noras pasilikti visos 326 lietuvių tautos poetais. Kaip sau nori, bet man ir kito- 327 kių politinių įsitikinimų lietuviai taip pat yra broliai. 328 Aš niekuomet jokiai partijai nepriklausiau, į jokius 329 partinius rėmus netilpau, buvau poetas visiem 330 lietuviam. Jei buūčiau jau nusprogęs, toks ir pasilikčiau. 331 Kam bus naudos, jei senatvėje susiaurėsiu?

7r

13 [→]

332 O, sakyk, kas būtų, jei Vyriausybė ir Partija žiūrėtų 333 į mus, turinčius virš 50 metų, kaip, pavyzdžiui, į išmirš- 334 tančios zubrų giminės paskutinius palikuonis? Vis tiek 335 mes jau greit mirsime. Vis tiek mes jokioje prieštarybinėje 336 veikloje nedalyvausime, vistiek vis tiek prieš tarybinę santvarką 337 nieko nerašysime. Jeigu leistų mum rašyti kartais 338 šį tą ir „ne pagal liniją“, šį tą saviškai, individuališ- 339 kai, mūsų pačių atsakomybe prieš ateitį? Nuo to niekam 340 nieko bloga nepasidarytų, tarybinei santvarkai ne- 341 pakenktų gi! O nauda — propoagandinė! — būtų didelė. 342 Visiem būtų aišku: — Vva, Ttarybų Ssantvarkoje gyvena ir 343 kuria poetai visiem lietuviam! Tarybų Ssantvarka 344 juos priglaudžia, juos remia! Visos kalbos, kad Ttarybų 345' Ss ą a ntvarka rašytojus gvoltavoja — yra tuščias prasi- 346 manymas, yra tiktai piktas šmeižtas!

347 Šitokią išimtį padaryti išmirštančiai zubrų gimi‑ 348 nei — būtų išmintingas žygyis visais atžvilgiais — ir 349 kūrybiniu, ir politiniu, ir propoagandiniu.

350 Įtakingas dabar vyras esi, — pagalvok apie tai.

351 Gal aš savo samprotavimuose ir klystu, — su jais 352 aš gi į viešumą neinu, — bet tie dalykai man rūpi, ir 353 su kuo gi daugiau dėl jų „nuomone pasidalinsiu“, jei 354 ne su rRašytojų Ssąjungos Pirmininku?

355' ˹3. Pagaliau, mano asmeni s ų klausimų grupė. 356 Per pasikalbėjimą juos opiai ir giliai palietei. Ir pasiliko 357 man įspūdis, kad ne visai mano būklę supranti. Ir nenuo- 358 stabu: esi sveikas ir jaunas, o aš — peržengiau jau penktąjį 359 kryželį, gyvenimo ištampytas ir sužalotas. 360 Ir dar lyrikas — iki kaulų smegenų…

7v

14.

361' Baigiasi ketvirti metai, kaip netekau šeimos1943-03-16 politinės policijos pareigūnai suėmė BS, paskui kartu su kitais 46 inteligentais, įkaitais už Lietuvos laisvę, ištrėmė į Štuthofo koncentracijos stovyklą Lenkijoje. BS žmona Vanda Sruogienė su dukra Dalia Sruogaite, vokiečių kareivių prievarta išvarytos iš Būgių, 1944-10-09 traukėsi nuo fronto: atsidūrė Laižuvoje, per Liepoją ir Gdanską keliavo į Greifsvaldą, vėliau pasiekė Detmoldą, Boną. 1946-05-13 parskraidintas į Lietuvą po tremties kančių Štuthofe ir Torūnėje BS Vilniuje šeimos nerado. Šeimai susirašinėti trukdė prasidėjęs šaltasis karas tarp TSRS ir kitų valstybių. Žmona ir dukra dėl gresiančių represijų (tremties į Sibirą) negalėjo grįžti į Lietuvą, 1949 m. rugsėjo mėn. persikėlė gyventi į JAV.. Turėjau 362' vienin Jos susilaukyimo perspektyvos man visiškai mi‑ 363 glotos. Turėjau vienintėlį intiymų draugą, Kazimierą 364' Bor.Kazys Boruta (1905–1965), rašytojas. 1946 m. kovo 17 d. suimtas saugumiečių surengtoje pasaloje Onos Lukauskaitės-Poškienės bute. Išvežtas į saugumo rūsius, tardytas (neišsidavė žinąs apie veikusią pogrindinę organizaciją). 1946 m. spalio 20 d. nuteistas dėl ideologinio pasyvumo 5 metams. Kalėjo Vilniuje, Rasų lageryje., — ir tą patį pe e i beliai nujojo. Likau pasaulyje 365 vienui vienas kaip pirštas, nuo rankos atpjautas. 366 Man toji vienuma kartais nepakeliamai sunki. Jum, 367 realios jaunos jėgos žmonėm, gal tai atrodo koks mano 368 kvailas kaprizas ar pasileidimas. Man taip nėra. Mano 369 psichinė struktūra baisiai trapi. Nuo menko smūgio — 370 trupa. Pats žinai, kaip man skaudu kartais dėl tokių 371 dalykų, į kurius kitas nė dėmesio nekreipia. Ką gi 372' aš padarysiu, kuo gi aš kaltas, jei toks esu ! ? !

373 Savo vienumoje ne kartą įkrentu į tokią juodą me‑ 374 lancholiją, kad ištisas naktis isterikoj prasiblaškau. 375 Kiek tai man jėgų kainuoja! Ir tokios melancholijos 376 antplūdžiai kartojas vis dažniau ir dažniau. — Ne tik 377 ištisomis dienomis — ištisomis savaitėmis nė žodžio 378 nepratariu. Ištinsta akiys ir žandai nuo ašarų. 379 Iš čia mano kartais buvę ir pijokystės priepuoliai, „за‑ 380 пой“~ rus =Chroniškas girtavimas., ir visa velniava. Bent užsimiršdavau tam 381 kartui. Dabar ir to nebegaliu. Bijau kur patvory nu- 382 sprogt. Bet ar melancholijos priepuoly neatsitiks 383 man kas nors, ką aš galiu žinoti?! Žinoma, tai yra 384 liguistumas, bet kas mane bepagydys?!

385 Ech! Pernai rudeniop ir žiemą buvau atgijęs. 386' Buvo atsiradę kuūrybini s uų jėgų, kokių seniai nebeturėjau, — 387 pats gerai žinai dėl ko: atėjo žydrumas, atėjo 388 ŽydriojiAldona Daugėlaitė-Mikailienė (1923–2013), tuomet Kauno universiteto Medicinos fakulteto ketvirtą kursą baigusi studentė, gydytojo Jurgio Žukausko praktikantė Birštone. Su ja BS, gydęsis Birštone, susipažino 1945 m. vasarą. Birštone užsimezgusi bičiulystė nenutrūko iki rašytojo mirties. į mano dvasią.

8r

15 [→]

389 Bet ir čia likimas pasityčiojo manimi. Man buvo, kaip 390 žinai dėl ko, toks pekliškas smūgis, kad aš buvau nustojęs 391 bet kurios gyvenimo valios, — stačiai mirti norėjau. 392' Tik patsai savo draugišku žyg y i u (jį aš ir mirties 393 valandą su dėkingumu ir pagarba minėsiu!), sugrąži- 394 nai man viltį ir paguodą, sugrąžinai man norą 395 gyventi — ir laukti. Ir aš ta viltimi ir tuo lauki- 396 mu tegyvenu. Ji — mano dabar vienintėlis saitas 397 su gyvenimu. Jos — niekas kitas man neatstos!

398 Kalbėjai man apie vieną asmenįTurbūt kalbama apie Justą Paleckį (1899–1980), sovietinės Lietuvos aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininką. Daugėlaitė prisiminė, kad kartu su BS ėjusi pas Paleckį dėl vieno jos pažįstamo, spėtina, taip pat studento mediko, teikusio pagalbą partizanams, jis Paleckio dėka išvengė teismo ([Aldonos Daugėlitės-Mikailienės prisiminimai apie Balį Sruogą], in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 361). Gali būti kalbama ir apie Juozą Bartašiūną (1895–1972), vidaus reikalų liaudies komisarą. Jis buvo vienas svarbesnių Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui slopinimo, gyventojų trėmimų ir sovietinio genocido organizatorių., kuris nuoširdžiai 399 ir giliai draugiškai, ir išmintingai rūpinas mano 400 likimu. Aš tikrai esu dėkingas ir tikiu, kad jam 401 nuoširdžiai rūpi mano talento ir kūrybos likimas, — 402 kad jis mano, jog aš Ttarybinei Lietuvai esu dar 403 reikalingas. Aš tikrai pateisinčiau tą pasitikėjimą, 404 jei galėčiau susigrąžinti viduję šilumą, be kurios 405 ne tik kurti, bet ir gyventi nebeturiu jėgų. 406 Gal Jis galėtų patarti, kas ir kaip reikėtų padaryti, 407 kad Ji, Žydrioji mano, būtų galima išvaduoti?

408 Bylos esmės aš nežinau. Nieko apie tai ir seniau 409 nežinojau. Kiek girdėjau teismo metu, kaltinama 410 buvo drauge su kitais studentais medikais už sani- 411 tarinės medžiagos pasiuntimą į miškąDaugėlaitė, Kauno universiteto Medicinos fakulteto penkto kurso studentė, 1946-03-16 suimta, apkaltinta, kad teikė vaistus ir medicininę pagalbą partizanams. 1946-05-10 teisme prisipažino kalta, nuteista kaip tėvynės išdavikė (1955-09-07 pareiškime SSR generaliniam prokurorui dėl bylos peržiūrėjimo Daugėlaitė rašė, kad anksčiau apkaltinta nepagrįstai, o kalta prisipažino ir reikiamus dokumentus pasirašė dėl patyčių ir prievartos). BS laiškuose, tuo metu rašytuose Cvirkai, Paleckiui, prašė pagelbėti bičiulei, kad ji galėtų išvengti tremties. Nepaisant BS pastangų, Daugėlaitės paduoto „malonės prašymo“ su teigiama lagerio viršininko charakteristika apie gerą elgesį lageryje (žr. Sruogos laiškas Justui Paleckiui, [po 1946-11-22], [Vilnius], in: LLTI BR, F37–152, p. 3, 4), jos išlaisvinti nepavyko. Ji buvo aštuoneriems metams išvežta į Vorkutą, po bausmės dar keletą metų atimtos pilietinės teisės. Iš Vorkutos į Lietuvą grįžo tik 1957 m. (plačiau žr. [Zigmo Toliušio prisiminimai apie Balį Sruogą], in: op. cit., p. 399–405; Aldonos Daugėlaitės baudžiamoji byla, in: LYA, K-1, Nr. 58, P-16537).. Matyti, 412 studentiška „kompanija“ bus sugundžiusi. Jauna 413 mergytė 21—22 metų, be Lietuvos, niekur nebuvojusi, — 414 matyti, nesusivokė padėtyje, pasidavė pagundai, 415 nuklydo… Dabar ji jau išėjo pakankamą mokyklą. 416 Dabar išsigydė nuo visų svaičiojimų. Dabar,

8v

16

417' Iišėjusi už iš virbalų užtvaros, būtų naudinga pi‑ 418 lietė ir darbininkė, jokiai tokiai pagundai nebe- 419 pasiduotų. Antra vertus, kam iš to bus naudos, 420 kad ji tenai už virbalų užtvaros neteks sveikatos, 421 jaunystės, darbingumo?.. Ar nuostabu, kad tokioje 422 žalioje jaunystėje mergytė nesusivokė, suklydo? 423 Kam reikalinga dabar, kad ji „ten“ sunyktų, o aš, 424 jos belaukdamas, bekeikdamas savo dalią, savo 425 gyvenimą geriausiu atvėeju baigsiu kur bepro- 426 čių namuose?..

427 Aš bijau, kad mano šios išpažinties blogai 428 nesuprastum. Bet ką gi aš padarysiu… Esu gi lyrikas. 429 Kad aš galėčiau gyventi, man reikia vidujės šilumos, 430 reikia dvasios malonės, — joks intelektas man 431 nieko negelbės. Vienatvės, atsiskyrėlio jausmas, 432 atliekamo žmogaus jausmas baigia mane suėsti.

433 Ar negalėtų Ttasai Ggeras Žžmogus suteikti man 434 pagalbos, — patarti, kur ir kaip gelbėtis? Juk ta 435' viltimi ir tegyvenu, ir gyvas tėsu ? ! ˺*

— — — — — — — —

436 Atleisk, kad taip daug prirašiau. Bet negalėjau 437 neparašyti: dixi et animam levavi~ lot =Pasakiau ir širdį nuraminau.. Dabar 438 man lengviau. Berods, vėl galėsiu grįžt į savo vargšės 439 „Barboros“BS tuomet rašė istorinę dramą Barbora Radvilaitė, kuri liko nebaigta. jambus (jau važiuoja — pirmas veiksmas jau yra!). 440 Kažkaip norisi tikėti, kad ir Pats su savo gelbstinčia 441 draugiška ranka maneęs neapleisi.

442 Rašiau visai intiymiškai. Susmildamas, į čia dėstomas mintis 443 viešai nereaguok ir jų viešumon neišleisk!

444 Labanaktis 445' BSruoga B. Sr[uoga]

446 ˹Paskaitęs laišką — sunaikink, 447 bent paskutinę jo dalį. PS [P]S˺**

Tekstologiniai komentarai

1 Birštono ] cor B pro vid min 9 jausmą ] cor fl -ą pro vid -o 16 [į] akis ] a vid ex err om į 17 nerizikuoji ] cor fl -i pro vid -a 17 priešinsi[e]s ] vid ex err om sec e 18 pasibaigti ] cor pro vid pabijoti 19 tais ] cor ais pro iem 31 ofic[i]alūs ] vid ex err om sec i 39 visi ] cor v pro vid p 41 pagarbintas! ] cor pro ? 46 atitinka ] vid ex err fl -a pro -ą 46 gyvena[mojo] ] cor gyv pro vid kri 52 baigsis ] cor sec s pro u 58 opesnė ] p ė ras s 60 principinė ] cor r pro i 61 pločiuose ] cor u pro o 64 veikalus ] a vid ex err rep savo 73 Friedrich ] a cor ( pro . 80 iš anksto ] cor k pro vid o 87 taip ] cor pro nusim 100 Ne [be] ] p vid ex err om be 103 nebemaigytų ] cor b pro s 112 vyksta ] cor y pro vid i 119 skirtumas! ] cor ! pro ? 120 putoja ] cor p pro li 126 meni[ni]nkai ] vid ex err om ni 129 rašytojui ] cor ra pro vid sk 141 ją ] cor j pro l 151 целковых ] cor к pro o, cor o pro к 152 сын ] cor н pro vid м 183 anot ] cor o pro vid t 190 pabūtų ] p ras kelis mė- 191 kiek ] cor pro [mė]nes 221 Kur ] cor K pro T 237 surengti ] cor reng pro šauk, cor i pro as 239 „Izvestijų“, ] cor , pro vid ! 246 Savo ] cor S pro vid N 266 Aš į ] p ras tai galėj 295 logiškas ] cor lo pro ve 297 duota ] cor fl -a pro -as 303 Dievų ] cor D pro vid min 317 susidariusi ] cor sec i pro vid ę 345 Santvarka ] cor pri a pro ą 355 asmenių ] cor ų pro vid s 361 šeimos. ] p ras Turėjau 362 Jos ] a ras vienin 364 paibeliai ] cor pri i pro vid e 372 esu?! ] cor ? pro ! 386 k[ū]rybini[ų] ] cor fl -u pro s 392 žygiu ] cor i pro vid y 417 iš ] cor pro už 445 BSr[uoga] ] ill, rest 355–435 ˹*˺ ] rest 446–447 ˹**˺ ] p text add graph 447 [B]S ] ill, vid B