O metafizikas prieš tvėrimą kada gi žinojo, ką jis
sutvers? Kada jo Tveryba buvo „suprotinta“? Kada jis nesidžiaugė, negyveno pačia eiga
minčių vystymos?..
Tarp metafizikos ir poezijos tik toks skirtumas, kaip
tarp skulptūros ir muzikos. Laikas pasauliui prie penkių meno šakų pridėt ir šeštąją
— metafiziką.
Žinai, vėjas už lango kad plėšos! Naivija medžių
viršūnes ir staugia. Garbina naktį. Garbina klaikią. Sėdžiu prie lango ir klausaus.
Kažkokia šėtoninė muzika, garbė Požemio Galybei…
Triumfas, lelionės, širdgėla, nusiminimas —
viskas vienatoj, viskas taip skaudu…
Senai jau nebesimeldžiau, bet šiame vidunaktyj kaip
nesimeldus… Klūpu tat po kr[y]žium… Ir maldos mano tegu pasiek tave, Sesule, ir
grakščiau lopšinę tau susups…
Už Sesulę, už jos skaistdeivius sapnus…
Laukiu nuo tavęs laiško.