Vakar rašiau, rašiau ir nepabaigiau —
Vakar rašiau, rašiau ir nepabaigiau — gal šiandie
kaip norints baigsiu.
Labai apsidžiaugiau, kad tu verti Norvidą1Cyprianas Kamilis Norvidas (1821–1883), lenkų rašytojas,
dailininkas. Romantizmo atstovas.. Ką Belinskis2Visarionas Grigorjevičius Belinskis (1811–1848), rusų kritikas, garsėjęs
tiesmukumu ir ryžtingumu. rašo apie vertimus, aš neatsimenu, tik žinau, kad
jis jų negerbia. Tiesa, jis ir turi už ką negerbti. Bet su Belinskiu sutikt visai
negali. „И рeка, отразившая звeздное Небо и вeтви плакучей
ивы, не может быть Небом и ивой, пребудет рeкой убeгающей, но отражение Неба и
звeзд и вeтвей не имeют ли также собственной чары, и не радость ли тeм, кто не
может видeть Небо, увидать его отраженным в зеркалe.“3~ rus = „Ir upė, atspindėjusi žvaigždėtą
Dangų ir verkiančio gluosnio šakas, negali būti Dangum ir gluosniu, bus tik
nubėganti upė, bet ar neturi savito kerinčio žavesio Dangaus ir žvaigždžių, ir
šakų atspindys, ir ar nedžiugu tiems, kas negali matyti Dangaus, pamatyti jo
atspindį veidrodyje“ (Константин Бальмонт, Зовы древности.
Гимны, песни и замыслы древних). Taip apie vertimus sako
Balmontas4Konstantinas Balmontas (1867–1942), rusų poetas,
eseistas, vertėjas.. Jis teisės turi kur kas daugiau, negu Belinskis. Bet
ir jis dar per mažai inkainoja vertimus. Idealus vertimas yra tveryba, nei kiek ne
žemesnės vertės už savitąją. Gal dar aukštesnė. Čia, be inkvėpimo, turi būt kritiko
jausmas. Laikuos Belinskio geriausias vertikas buvo N. Polevoj5N.
Polevoj – Puškino laikų žurnalistas ir kritikas., bet jei žiūrėt dabarties
akimis — tai juk tik mizerija. Bet šiandie jau turint vertėjus, kaip
Baltrušaitis6Jurgis Baltrušaitis (1873–1944), poetas,
eseistas, vertėjas, diplomatas., Ivanovas7Viačeslavas
Ivanovas (1866–1949), rusų poetas simbolistas, literatūros kritikas,
filosofas., Briusovas8Valerijus Briusovas (1873–1924),
rusų poetas simbolistas, literatūros kritikas, vertėjas., Balmontas, apie
idealų vertimą šneka leistina. Ypač lietuvių kalbon. Žinai, kaip dabar man prisiėjo
susidurt arčiau su lietuvių kalba — pasirodo, kad tai neišpasakytai vaizdi ir
turtinga. Aš tik dabar tepradedu pajusti visą grožę. Painiausias svetimos kalbos
vaizdas lietuvių kalbon išverčiamas, tik reikia pajust jos dvasia ir pasimokint. Ir
aš esu be galo patenkintas savo tarnyste9Kalbama apie 1916 m.
gegužės mėn. pradėtą darbą „Lietuvos ūkio ir trobesių atitaisymo
sekcijoje“.. Aš tiek daug jau išmokau ir kiek dar išmoksiu! Kasdien aš su
didesniu įniršimu rausiuos po žodynus ir rankioju deimantus. Tiek grožės, tiek
neapčiuopiamų supratimų, tiek vaizdų! Juk tai aš atidengiau (žinoma, del savęs tik,
nes kiti jau senai mato) naujus šaltinius, naujus turtynus! Iš tikrųjų aš dabar jau
filioliogiją pamėgau — tai būtinas elementas, kad abelnai žmogaus tverybą
numanyti, ir itin poeziją. Vaizdų, sąvokų, supratimų santara, vieno reiškinio
vystymos iš kito — viskas del manęs taip nauja ir taip indomu, kad aš jau iki
kaklo paskendęs. Ir man dabar verst lietuvių kalbon dešimtį kartų lengviau, negu
seniau buvo. Lietuvių kalbon viskas išverčiama. Ir todelei versk Narbutą10Teodoras Narbutas (1784–1864), istorikas romantikas, tautosakos ir
kultūros tyrinėtojas, archeologas, inžinierius architektas. ir negalvok
daug. Dėlei atsiilsėjimo mano — kol kas dar nieko nežinia. Kol nebus galo su
ligonbučiu — aš apsigyvent išvažiuot niekur negaliu. Aš pats apie tai galvoju,
bet dabar nieko nepadarysi. Yra dar keblesnių dalykų. Su broliene11Tatjana Sruogienė. aš jau visas mėnuo nepažįstamas ir todelei atsieina ne
kartą rytą ar vakare papasninkaut truputį…
Bet tai mažmožiai… — Jei Zoska12Sofija Čiurlionienė. iš tikrųjų taip kalba ir galvoja, kaip tu
rašai, tai man liūdna daros, tik ne todel, kad tai mane užgautų, o todel, kad jos,
kaipo žmogaus, gaila… Bet juk tai prastai sakant — безобразие13~ rus =bjaurus
dalykas.. Ar verta apie tai kalbėt? Šeiniaus14Ignas
Šeinius (tikr. Ignas Jurkūnas) (1889–1959), lietuvių ir švedų rašytojas, Lietuvos
diplomatas, spaudos darbuotojas. 1915 m. pasiųstas dirbti į Stokholmą Lietuvių
draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu. adresas toks:
Sverige, Stockholm, Dalagatan No 44, I tr. Ignas Jurkūnas. Kam tau jo adreso prisireikė?
– – – – – –
Pas mane jau pusiaunaktis.
Praslinko ilgų lūkesių diena, ir naktis atlankė tyli ir
negailestinga…
Amžino sapno Sesulei… Amžino džiaugimos ir žydėjimo…
Pas mane ant stalo irgi gėlės ir aš jas ir eidamas
gulti, ir rytą kėlęs bučiuoju…
Ir dabar tuos laukinius žiedelius išbučiavau —
tegu mano Sesulei būna lengva.
Labanaktis, Sesutėle.
Bolyt[i]s.